gentis

aš turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu tur...

norėčiau nebesvirduliuoti šokdama melsvą tango. norėčiau tomis minutėmis paimti jį už rankos. pasakyti, kad viskas gerai, kad mudu dar nebaigėm. norėčiau tikėti, jog dar nebaigėm. jie sako - saujos pilnos laiko. maniškės pilnos laiko stokos, miego stokos, jėgų stokos, sveikatos stokos, jausmo stokos ir ilgesio, ilgesio ilgesio, kurio nebetrūksta. (ar pastebėjot, jog arbatos garai nuo puodelio pakraščių kyla tarsi apversta taurė?) mano lekiantis prancūzas sakė, jog artėjam prie robotų. ak, nejau, mano mielas, nejau? nejau pats jauti širdį sustingstant delne? nes aš tau išgročiau ištisus žodžius, išgročiau kas gelia, tik tau - kaip niekam kitam. jaučiu, kaip paukščiai nubėga delnais. kaip pasrūva gyslom pagieža, aistra ir pavydas. ir noras, noras. ak, jei man dievulis nebūtų davęs žvirblio sparnų ir elrelio sielos, čia juk nesėdėčiau. jei nebūčiau į savo smegenis įsileidusi baltakaklio, žydinčio genijaus, nebūčiau, juk nebūčiau?.. "kas be nuodėmės, tegu akmenį į ma...

aš išplečiu prištus lyg paukščio išskleistose rankose ir sukrentu į tavo akis. paskui pati ant skruostų vedžioju ašarų takus, sustumiu jūros vandenį atgal. nes šitaip negalima elgtis su angelais, spoksančiais į dūzgiantį saulėtekį. nes šitaip negalima elgtis su tais, kurių veido dar nelietei užsimerkus, kuriems netylėjai sėdint prie mažo prūdelio šaižiai temstant. nes šitaip negalima elgtis su tais, su kuriais visa tai jau išgyventa. ak, aš vėl imu tilti.

sakai, esu tamsus poetas ir tegul esu pūliuojančiais ir kruvinais dantim šviesus alus, po to tamsus alus jei nori, užsigerk manim [S.P. 1995] ir man kartu, ak, kartu šitai. tas keistas dualizmas lendantis per smegenis, akys žolėje, veidas žolėje, tavo galva žolėje, plaukai prie visatos plaukų, besistiebiantys, bekylantys mano vaizduotėje statiškai, keistai, su daugybe nereikalingų rankų aplinkui. aš šoku, šoku tau į veną ir leidžiuosi pasroviui, iš pliuso į pliusą. nes mes vienodi poliai, atrodo, ligi skausmo vienodi. šita simbiozė, šitas mūsų dualizmas šlykštus, koktus. ak, jei tik galėčiau viską pasukti aukštyn kojomis. tuomet mudu prasilenktumėm skirtingose sferose, danguj ir žemėj, prasilenktumėm kaip dar neikas kitas nebuvo prasilenkę. nieko neprarasta, nieko neatrasta, gal net išpūsta šimtai valandų beprasmio nemiego ir tavo plaukų žolėje, tavęs žolėje, blakstienų visatos plaukų gelmėj nusisukančių. užsimerkiu, nebelaukiu, ak - man niekad nereikėjo laukti. nes šis dualiz...

būtų gerai, jei tik žinočiau, kas Tai buvo. būtų gerai, jei sugebėčiau atsidžiaugti savo mažais laimės grūdeliais. būtų gerai, jei išsiaiškinčiau, kokia muzika grojo fone. mat ji sakė, kad esu panaši į prancūzę rytais. mat gal greitai vietoje, kurios koridoriai kartais aidi, bus atidaryta mano fotografijos darbų paroda. mat ji vis klausinėjo, kodėl tylėjau ir nepasirodžiau iki šiol. mat, ak, aš vėl jaučiu tekstus. ir rytoj kelsiuosi ketvirtą, nes su ypatingu dvejetu (o gaila, kad be to trečiojo) plauksime rūkais į kitus tolius šaudyti kengūrų. ir laukiu nesulaukiu, kada galėsiu su tuo trečiuoju pasidžiaugti, nors tada greičiausiai jau nebebus dėl ko. ir šypsausi gerdama dovanotą, neišsenkančią arbatos upę. ir myliu, viso labo tik šypsniais myliu žmones, kurių niekada iki galo negalėsiu išmylėti. aš aikčiočiau, jei tik turėčiau gerklę gumului nuryti. ne, viskas čia juk tam, gerajam esant... aš šitaip apkabinčiau. šitaip , kaip dar niekada ankščiau.

štai jau visų sielos išrudenėjo. galutinai. kaip pasakytų mano Bedievis Šypsenos Karvedys , žvėrys lėtai pasipuošia auksiniais kailiais ir tyliai slenka iš Miesto. nes tai mes žvėrys                           ir tai mes kailiai štai dvejetas dešinių kojų ropoja per stiklą. ir aš nenoriu, kad ši vasara baigtųsi, kad nors jau rudeniui (į)kvepiant neateitų kalėdos. nes (ne)vėžyje ims rastis vis mažiau ančių, nes orai vis šals, o manęs lyg įsikibusi laikysis raudona mintis, kad jau jau jau jau reikia imti bijoti ar tik mokytis laikus ar datas, bet tik ne lietuvių kalbą. štai saulė ir bokštas kišenėj , o aš šypsausi postringaudama jums apie stogus ir natas kurias gal dar tik išgrosiu vagodama grifą bemieliais pirštukais ištepliotais dažais. nes štai kojinėse jau negrįžtamai apsigyveno ruduo, kurio laukdama nebenoriu įsileisti.