gentis

aš tau palikčiau tik savo nuotrauką, į kurią sudėta viskas, o ypač šitai.  tad su naujaisiais. tad su visom tavo šventėm, kiurių jau nebešvenčiu. tad su šituo .  tad su gyvenimu, mano mielas.

vienas, vienas du, sound check, check, check one two... įjungiu garsą burnytėje. prasiseda. išvažiuoju trejetui naktų, trejetui dienų. laukiu, kad kas pasigestų, bent akimirką. nes tik norėčiau, kad būtum čia . norėčiau, kad patekęs į mano apdulkėjusią sceną niekada neiškeltum iš jos kojos, kad paliktum pėdsakus sausose, akis graužiančiose dulkėse. laukiu, kad kas pasigestų. laukiu, kol sugebėsiu to nebedaryti. nes moterų darbas - laukti vyrų sugrįžtančių iš žvejybos jūroj per audrą. nes moterų darbas - tikėti ir viltis, gimdyti vaikus, virti valgį paskanintą meile ir cinamono lazdelėm. nes moterų darbas - surinkti šukes po kiekvieno barnio, jomis kad ir netyčia susipjaustyt rankas, kad dar ilgai atsimintų. nes moterų darbas - neturėti kitų dievų, tik tą vieną, kuris nesiilgi. galėčiau salomėjiškai kreiptis, "ak, brangioji mano plunksna" , bet jos neturiu. pamečiau, gal net niekada neturėjau. todėl keliauju atrasti. moterys nekeliauja. jos laukia. bet tik...

nebesugebu gauti, tik duoti, duoti duoti. gal kitaip ir nenoriu. brūžinu keistą people are strange , nes they really are laikau burnoje karštą bulvę, už dvidešimtį litų gautą pamoką tausoju ir saugau. nesimeldžiu, ne, tik galvoju, kad niekada neparašysiu nieko panašaus į "dangus iki kaulo užgyja" kad nenupaišysiu kažko, kas dar nenupaišyta nepasakysiu, nepadarysiu nieko kito, apart štai šito būvio. baigiantis, lėtai pianinu skambant mano antrąjai dešimčiai bijau, kad nieko, apart šito visko , šios akimirkos, nenuveiksiu. nes gali turėti juodą elektrinę gitarą, gali turėti pilnas lentynas knygų, ir neturėti Minties, neturėti jokio egzistencijos tikslo, kurį tau būtų užbrėžęs dievas, moira, ar bet kas kitas. nes norisi, kad kas nors kartais imtų ir už rankos pavedėtų keistu keliu, kurį pats pasirinkai. nes baisu neturėti kur skristi. baisu, jei skrendi ne į tą pusę, jei jėgos jau baigiasi, o sielos namai vis dar tušti, su vos keliomis klaidžiojančiomis būtybėmis, kurio...

kiek tik pamenu, visi mano sutikti generolai buvo akli.  jų tarpupirščiuose augo miškai. gaila, kad pačių nepastebėti, nesaugoti. tyliai aprimau jų rankose auginama. paminklus niekui statydama. nagi, išsivežk mane šią naktį. ten, kur mėnuliai nešviečia. ten, kur net manęs pačios nebūtų. nes pavargau nuo tų, kuriems reikia. nuo tų, kurie rėkia. aš tyliu, nes nebėra ką pasakyti. tyliu, nes ateina diena, kai nieko sakyt ir ne rei kia.