gentis

aš padaryčiau viską kad šiąnakt mano stotelėje nešviestų žibintas. orandžinės šviesos per daug sekina, gelia, beprotybės šauliai mano trimitais apsikrovė naktys kas kad jau dabar kas kad dar tik vakar aš atsiimčiau kiekvieną sąkinį kad tik galėčiau tu tu tu, tik tu pristuksenčiau nes esu dėkinga nes esu laiminga už tai kas ir kaip yra dabar nes velniop kaip yra nes man gera kad šitaip nes sielai rudenėjant. taip taip, už meisto žverys pasipuošia aukso vilnom na ir kas man pabundant priešais aušrą, kas rytą priešais saulę seną širdin mažyčiais pirštais tuk tuk, tik tu stuksena velniop, velniop, velniop atsiimu atsiimu atsiimu gyvenimą iš mirusųjų nes dabar turiu tokią gyvastį nešančių saulės žirgų koloną jog nė vienas ne

o tą naktį reikėjo rašyti. visada reikia rašyti naktį jei tik to norisi. o nerašiau. dar ne ketvirtadienis, o dievai jau čia. ir ką? ir tik tai, kad saulė leidžias. ir tik tai, kad jau nesugebu net į laišką atsakymo sudėt. nei kaulais, nei grimasom. tik sunku kažkaip. tik kartais gelia. mano laivas išplaukia jau šiąnakt. prašau, nelydėkit, nereikia. p.s. ir prisiminus, juk sėdėta ten, pačiam vidury. akių nenuleista. sapnuota. "turi prašyti jų mandagumo" maldauti, ne prašyti siekti, dirbti, jauvėl dirbti kad prašyt lengvėtų