gentis

tu mane pamiršai.  ir aš tave pamiršiu, Rondo šiandienai užtenka to, jog vieną vienintelį kartą matytas žmogus vietoj tiesiog "labas" tau sako: "gal išgerkim kavos"; žinojimo, jog ne poetas tu, palyginus su visais sėdinčiais toje pačioje patalpoje, ir šiek tiek toks, kai pasako, kad vis dėlto esi velniškai talentingas. drawback  aš tau nupiešiu. tu man atgal. juk nelabai turiu ką pasakyt. "šitą parašei Kongui? tam Kongui?" taip. "o kada man parašysi?" kada nors. "o kas tas A.N.?" nelabai svarbu. parašiau juk ir adelei. gerai, kad ji nežino apie tai. gerai, kad nė vienas iš jų nežino. gerai, kad nė vienas iš jų nesuskaitys nieko, ką parašiau. nebent lengvą sapaliojimą apie aklą dalgininką Kazį. kavos. vyno. muzikos. pilnas. gyvenimas. arbatos. o labiausiai trūksta pokalbių. žmonių. tikėjimo. žmonės, kur jūs dingot? užkalbinkit mane, nagi, užkalbinkit. aš tampu panaši į 87 keltuvininką prestižiniam NY viešbuty. ma...

amžinas, nesikeičiantis miegas trise-viename. rūkai virš mūsų, mirš visko, drebančios nekylančios saulės spinduliai, kelios laimės, kelios pakalnės tomis naktimis vis dar migdo paburkusią sielą. o atrodo, gimiau. o atrodo, kad gal. gera jausti kažkieno petį po savo atsvara, nors ir skauda smilkinį nuo spaudimo ar miego. galvojau, kad napoleonas nieko nebevertas, nieko neturėjęs paranoikas, žemės ir tiesos - savo tiesos - apsėstas medis, kažkada nukirstas kaip ir šimtai kitų. tavo kaklo duobutėje rytas - pasakyčiau, jei dabar būtum. vidines drebules reikia iškirst, reikia išravėt daigelius anksčiau laiko. virš laužų pakyla dar nematytos skraidančios lėkštės. aš nepradedu išmylėti. kalbu česnakais ir kitom daržovėm. gera. kalbu buda. kalbu po stalu susirietusi savo vienatiniam sijone. kalbu Stankumi, neiškalbėtu Stankumi, neišmoktu Stankumi, spaudžiu jo nesamą ranką, būsimą ranką. paleisti viską? paleisti, gyventi ramiai? skaudant? palesti viską. paleisti, gyventi ramiai. net ir ...

aš turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu tur...

aš neturiu namų, nei pavėsio. greičiausiai tik keletą laiškų, kuriuos turėčiau parašyt. bet nebėra kam. viskas nutolę. nutilę. tyliu ir aš. ak, juk ne. gimdau žodžius dainuojant vakarams. pro langą įlekia varnėnai, sutupia galvoj. ir čiauška. barasi. juokiasi neprotinga, pasimetus galva. ir pagalvoju, jog laukiu kalėdų. ne, ne šventės. dvasios kalėdų. tada atsistoju ant saulės nuoga ir dainuoju. ir niekas nežiūri pro vos vos praskleistų užuolaidų plyšius. kartoju visiems aplinkiniams "nieko" ir šitaip gera gera, kad - nieko. kai viskas baigėsi, tu vėl pradėjai žingsniuoti šalia. išbalusiom odom pats virš savęs pakabintas. nenoriu kartot šimtąkart to, kas ir taip pasakyta.  nors tu gal ir neišgirdai. gal jūs visi neišgirdot.

nebesugebu gauti, tik duoti, duoti duoti. gal kitaip ir nenoriu. brūžinu keistą people are strange , nes they really are laikau burnoje karštą bulvę, už dvidešimtį litų gautą pamoką tausoju ir saugau. nesimeldžiu, ne, tik galvoju, kad niekada neparašysiu nieko panašaus į "dangus iki kaulo užgyja" kad nenupaišysiu kažko, kas dar nenupaišyta nepasakysiu, nepadarysiu nieko kito, apart štai šito būvio. baigiantis, lėtai pianinu skambant mano antrąjai dešimčiai bijau, kad nieko, apart šito visko , šios akimirkos, nenuveiksiu. nes gali turėti juodą elektrinę gitarą, gali turėti pilnas lentynas knygų, ir neturėti Minties, neturėti jokio egzistencijos tikslo, kurį tau būtų užbrėžęs dievas, moira, ar bet kas kitas. nes norisi, kad kas nors kartais imtų ir už rankos pavedėtų keistu keliu, kurį pats pasirinkai. nes baisu neturėti kur skristi. baisu, jei skrendi ne į tą pusę, jei jėgos jau baigiasi, o sielos namai vis dar tušti, su vos keliomis klaidžiojančiomis būtybėmis, kurio...

šypsausi ir žvelgiu pro menamą langą į žmogų. ir, - ak ak ak ak - skamba keista muzika. ir aš šypsausi ir rezgu tinklus apie ateitį. apie tai, kaip kiekvieną sekmadienį lyjant grosime prie eifelio bokšto nuvarvėjusiu grimu. apie tai, jog mūsų namas turės langines ir jo viduje sklandys šiltas vėjas, perpučiantis sielas. apačioje bus kepykla, kur mes kas rytą bėgsime šviežio pieno bei šiltų bandelių. ir rašysim dainas, ir vaikščiosim basomis... nes viskas, ką šią akimirką turiu iš tikrųjų - keista laimė, kurios net nėra. nes jau aiškiau, jau ramiau žingsniuoju. kas, kad praradusi. kas, kad jau vėl kvėpuojanti gyvybe.

o kartais - pykšt pokšt ima ir užtenka nedaug pirmo sniego laukimo prasijuoktos istorijos pamokos šiek tiek garso ir "kaip burė įplyšta anapus ir tu tyliai užkalbi miegą" - - - ir čia niekas. tiesiog šiaip. šiandieniniai šypsniai. [jūsų teismui - mano mylintys mylimieji]

Jūs greičiausiai žinote visus tris Niutono dėsnius. Tačiau jūs greičiausiai nežinote to pagrindinio dėsnio , dėl kurio žolė auga į viršų. Ogi todėl, jog kažkada ji buvo dangaus dalis. "(...) Nika už savo pinigus pasirinko peiliuką popieriui pjaustyti. Ir vakare, niekam nematant, atidavė man jį, sakydamas:  - Kad mane atmintumei, kai žūsiu kare. O jo didžiulėse juodose akyse žibėjo ašaros, kaip rasos lašeliai ant tamsaus našlelių aksomo.  - Nika, tu nežūsi! Jei tu, tai ir aš, - tariau, ir mano ašaros nukrito ant peiliuko.  - Juk žinai, kad visi riteriai žūva. Taip reikia. Tai gražu." Šatrijos Ragana,  "Sename dvare"

būtų gerai, jei tik žinočiau, kas Tai buvo. būtų gerai, jei sugebėčiau atsidžiaugti savo mažais laimės grūdeliais. būtų gerai, jei išsiaiškinčiau, kokia muzika grojo fone. mat ji sakė, kad esu panaši į prancūzę rytais. mat gal greitai vietoje, kurios koridoriai kartais aidi, bus atidaryta mano fotografijos darbų paroda. mat ji vis klausinėjo, kodėl tylėjau ir nepasirodžiau iki šiol. mat, ak, aš vėl jaučiu tekstus. ir rytoj kelsiuosi ketvirtą, nes su ypatingu dvejetu (o gaila, kad be to trečiojo) plauksime rūkais į kitus tolius šaudyti kengūrų. ir laukiu nesulaukiu, kada galėsiu su tuo trečiuoju pasidžiaugti, nors tada greičiausiai jau nebebus dėl ko. ir šypsausi gerdama dovanotą, neišsenkančią arbatos upę. ir myliu, viso labo tik šypsniais myliu žmones, kurių niekada iki galo negalėsiu išmylėti. aš aikčiočiau, jei tik turėčiau gerklę gumului nuryti. ne, viskas čia juk tam, gerajam esant... aš šitaip apkabinčiau. šitaip , kaip dar niekada ankščiau.

trys, trys, viens du trys ak, dievinu rudeninį lietų. o sieloj tai šviesu, tai tamsu - per dieną tūkstantį ir dvidešimt tris kartus nusileidžia saulė ir pakyla į šiuo metų laiku Europoje nebūdingą zenitą. pykšt pokšt - pingviniškai geriant latte ir kalbant apie dievus ir teatrą, tylint ilgais numindytais vakarais, retkarčiais nusišypsant ir pasakant "gražus megztinis" galima labai daug. ak, mylėti, mylėti žmones, iki kaulų smegenų, net jei ir skaudančiai, mylėti. pykšt pokšt - varnėnų stogai kažkada kažką kažkam vat imsiu ir parašysiu gražaus kažką tokio neištylėdama neišmylėdama tiesiai nuo  palangės į  negertą kavą į literatų gatvę į  tavo širdies plaukus iš savo stoguotų  varnėnų rasodama ak, tik mintys, mintys. apie varnėnus, ir latte, ir laukiančius vakarus, ir dvejetą likusių kadrų kuriuose noriu matyti tik savo mylimuosius. visus iki vieno. pirmą kartą išgirsti Balsą. imti ir nudžiugti šitaip iš karto. ak, ak, ak. aikčiosiu, nemiegosi...

tokiomis dienomis atsibundi, ir jau nebepikta, kad šitaip, kad vis dar gyvas. juk būna, kai šypsantis įskausta riešai ir prie kaklo vis dar jauti kabantį fotoaparatą o batus miegant ant kojų. kai grįžęs sulauki laukto laiško iš to miesto, iš kurio ir grįžai po dvejeto dienų lyg sapno, lyg svajonės ir įkvepi lyg "p.s." pridėtų mėtų. kai suryji žodžius ir vedžioji naujus apie obuolius ir krentančias kriaušes ir medį visatos plaukuos į tave iš aukščiau nei aukštai bežiūrintį. kai supranti, jog šiek tiek pavėlavai, bet ir gerai. gerai, nes jau gera. kai kartoji tą patį sakinį, nes daugiau nebemoki, kai vis verčias per gerklas tas "keista, kaip dieviškai keista" o tu jau rytoj pamatysi, ar kas išaugo iš tavo akių ir širdies. kai prisižadi kitąkart pasisveikint su Vilniaus dvasia ir garbanotu žmogum benamiu kuris mėgsta vaišintis kava. kai supranti, jog dar nieko šitaip nemylėjai ir niekas taip nemylėjo tavęs. ir jauti dėkingumą, kad pagaliau dabar. kad tai jau čia, o...

kai pagaliau imi ir sulauki gyvenime pamestos sielos ir dangaus jungties imi sumautai džiaugtis ir traškėti visomis sijomis perpus. vėl aidi tylūs varpai į mano grindis belsdamiesi iš Ten , žemiau, tik aš jau tyliu. tik aš jau šypsodama tylėsiu. iškalbėsiu. ir kas. ir kas. ir kas. i r  k a s visi vyno buteliai išmesti, tik gatvės vis dar paklydusios. naktys tipena stuburu ir dar kažkuo, šviesios ir neliečiamos. drugiai, drugiai, drugiai mane gelbsti. ir lietūs. lietūs, virš visko, lietūs. tereikia šimtąkart pakartoti vis kitą jausmą saulei kylant, sapnams daužant sienas ir veržiantis pro stogą į tą erdvę , kurioj jau apsistojau. išgelbėta. i š g e l b ė t a girdit? matyt, dar niekas nejuto tiek arbatos skonio kaip aš. jūs turite savo kalbas, o aš tik alsuojančią gyvenimu nugarą ir žingsnius tyliuose namuose visiems miegant. vis dar krenta nuo stogo koncentruoto jausmo prisisprogusios sielos. vis dar jaučiu tą la į kurią subėga visos mintys. d i e n a  p o  d i ...

varvančios, byrančios, bemiegės migdomos naktys pro mano pirštus slystančios, mano žingsnius atkartojančios. vėl eilutės. vėjas dar niekad nebuvo toks stiprus, toks aiškus, gaivus iš tos pusės kur jūros neužstoja horizontas, kas, kad už šimto mylių pradingusios. kraujas pagaliau įšilo. metas skleist sparnus. užsimerk tai pats dievas ant mūsų spjaudo palaiminti palaiminti narai savo sielose skęstantys

viskas tik į šviesą. vėl į šviesą gerai, kad pasakiau, kad mano siela kartais serga. kad jai reikia poros dienų vėl išmokt kvėpuot ir tik tada tęst. man patinka tokios lietingos vasaros dienos tada gali minti dviračiu be purvasaugių ir svajot apie pažintis su žmonėmis (ir if you see her, say hello a star called sun esu tuštuma, sumišus su vyno vakarais ir cigaretėmis tarp kojų pirštų the smell before.. after rain Au-- angelai protingi? ) kitapus šitų raidžių žinoma, galėtum tiesiog parašyt laišką bet tada neliktų to išskėst rankas ir skrist su pakilt dvasia visatos pusėn ir paliest pirštu tą begalybės dalį prie kurios kojų kada nors užmigsi su šypsena veide štai čyru-vyru kraipai galvą į šonus ir džiaugiesi, kad kuo toliau, tuo geriau jie atsiliepia apie tavo kūrybą kadrus ir vaidmenis kuo toliau tuo geriau groji dainuoji ar tiesiog šypsaisi ar apsimeti nesveika tik tam kad užuostum dangaus kvapą pajustum vėją tarpupirščiuose žolę po basomis kojomis vid...