gentis

tu mane pamiršai.  ir aš tave pamiršiu, Rondo šiandienai užtenka to, jog vieną vienintelį kartą matytas žmogus vietoj tiesiog "labas" tau sako: "gal išgerkim kavos"; žinojimo, jog ne poetas tu, palyginus su visais sėdinčiais toje pačioje patalpoje, ir šiek tiek toks, kai pasako, kad vis dėlto esi velniškai talentingas. drawback  aš tau nupiešiu. tu man atgal. juk nelabai turiu ką pasakyt. "šitą parašei Kongui? tam Kongui?" taip. "o kada man parašysi?" kada nors. "o kas tas A.N.?" nelabai svarbu. parašiau juk ir adelei. gerai, kad ji nežino apie tai. gerai, kad nė vienas iš jų nežino. gerai, kad nė vienas iš jų nesuskaitys nieko, ką parašiau. nebent lengvą sapaliojimą apie aklą dalgininką Kazį. kavos. vyno. muzikos. pilnas. gyvenimas. arbatos. o labiausiai trūksta pokalbių. žmonių. tikėjimo. žmonės, kur jūs dingot? užkalbinkit mane, nagi, užkalbinkit. aš tampu panaši į 87 keltuvininką prestižiniam NY viešbuty. ma...

nepakeldama galvos dar klausiu - ar greitai? kada? čiupinėju galvutę laukdama teksto. šimtąkart pakartojau, kad neturėčiau to laukt. kad neturėčiau kažko tikėtis. negerai, pasakytum. žinau. šimtąkart po šimtą pakartojau sau tai. ir ką. nepadeda. blaškytis kažkur tarp purvinų ligoninės lovų ir savo minties. nelinkėčiau to net ir Kalkauskui, kuris perspėjo mane vos įžengus į teatrą - neik į šitą pragarą, neik.  o aš vistiek. rasiu vietos. nes jei neigsi tai, būsi pats kaltas. tarp nykščio ir smaližiaus turiu baltą balandį, keistos dalininkės nupaišytą juodu tušinuku. jis skrenda man judinant bet kurį raumenėlį. nes jums tokių nereikia, jums tokių negaila. visos durys uždarytos, paskutines varsto vėjas ar keisti pirštai ant nemiegančio kelio. mano pačios. mažulyčio, kaulėto kelio. idomumo dėlei. idomumo dėlei atlapoju langus, uždegu šviesą, baltos užuolaidos skraido po sienas, vis lyžtelėdamos keistus, makabriškus jų kampus. tad gal arbatos?

gerai, būkim atviri. vienas. du. trys. aš pakylu ir išeinu. dabar. jau greit. nes laukiu žinios. iš kito laido galo. iš kito šitos Ne-mano šalies galo. iš kito klasės galo. iš kito stygos galo. nes viskas pasileido velniška rulete. taigi čia aš iš savo ateities žaidžiu. ir pralošti, matyt, noriu. virš visko, noriu neturėt ateities. gal, kai ateis laikas, ir neturėsiu. gal, kai ateis laikas, turėsiu jūsų ateitį. gal tai jūs ateities neturėsit. aš neturiu ateities . o kai ateis laikas, ir jūs tą laiką pavadinsit mano ateitim, tai nebus mano, ta bus jūsų ateitis. aš niekada neturėjau ateities. o kai ji ateis, dar labiau neturėsiu. ( marčėniškai, marčėniškai, ne? ) o kai ji ateis, duok die (ve juk neapsiverčia liežuvis sakyt), kad jusčiau tą patį, ką jaučiu dabar. stygų, šilumos, arbatos, laiškų ilgesį. ilgesį to, ko niekada gerai nepažinojau. ilgesį to, kas į mano esamą ateitį jokiais būdais neįeina. trys, du, vienas. nebe taškais. nebe laukimu. nes gal visgi n...

su kiekviena eilute vis tolyn irtis nuo kranto. viena valty. be maisto, be vandens. be žmogaus. ir kai ji sako, jog viskas gerai, o aš tik numykiu, supranti, jog man reikia , man pagaliau būtina kad kas nors apkabintų. būtent dabar nes atėjo tas laikas, kai akys pilnos ašarų. ak, gi niekada neverkiu. o dabar... dabar man reikia. nieko daugiau neprašysiu. tik dabar, dabar, dabar . ateik. poseidone, kur tu? kur? Poseidone...? kur!

aš juk galėčiau parodyt pati sau, ko gi trūksta toj kasdieninėj kankynėj. ir kai pagaliau tai atsirdo, (vėl, vėl vėl, ak, dieve mano, vėl)                                                                                       imu ruoštis smegenų transplantacijai atsijungti nuo jausmo                                nuo pačios sielos, kaip galbūt pasakytų Kabukis aš juk jo nepažįstu, tačiau jis mane pamokė daužyt lėkštę ...

aš tau palikčiau tik savo nuotrauką, į kurią sudėta viskas, o ypač šitai.  tad su naujaisiais. tad su visom tavo šventėm, kiurių jau nebešvenčiu. tad su šituo .  tad su gyvenimu, mano mielas.