gentis

matyt virš visko tesugebu mintyse vadinti save jauna kekštyte , groti "nemigą" , neištraukti aukštų natų, norėti aplelsinų. nesibaigiančių apelsinų. skrajojančių virš mano fantasmagoriškų arklių. apelsinų. Zyle, nes 31 - ąją aš pas tave. jau su visam. nes nebegaliu gerti arbatos. vemsiu. nes dabar kiekviena naktis, kiekvienas žvilgsnis iš netyčių - more than words. juk būtų tiesiog lengviau, ar ne? tiesiog lengviau išgirsti tai iš paties tavęs, nei iš to kuris žino, ką kalbi būdamas girtas. o gal ir ne lengviau. ne. ne lengviau. gera glostyti vyro plaukus šiltoj lempos šviesoj. gera tiesiog sėdėt ant grindų su ta pačia arbata, atsiduodančia melionais. paklaust nepaklausiamo. ar tik ne per daug...? gal. aš juk jau žinau. Poseidone, žinau. juk visad žinojau. tad, po galais, . . . . . ?

dabar viskas sukasi tik apie skausmą ir kaip paslėpti alergijos išėstas kojas po dirbtine tunika. nes daugiau viskas lyg ir nieko. nes viskas tampa lyg ir nieko. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . vis dar mėtau strėlytes į niekeno nuotraukas ant durų. vis dar verdu indišką čajų, pučiu pasigėrusį didžeridą, verkiu, kai skauda. neverkiu. tylint saulei vis nesiryžtu miegoti, užbaigti, pasakyt, kad nelemta. duok dieve, kad lemta. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . keista, taip dieviškai keista ant kelių tau galvą padėjus įaugti plaukais ir numirti  . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . nes keista, taip dieviškai keista, padėjus galvą ant senų medinių laiptelių tikrai norėti. nes tai yra kylančio mėnulio garsas dangumi užlietų moters krūtų garsas debesiu sklendžiančio vaiko kvėpavimo garsas traškančio ledo po kojom                    ...

aš eičiau į ateitį ne visad užrištom akim. kartais niūniuoju ir laukiu, kol galėsiu rinkti čiobrelius. niekas nuo to nepasikeis, jisai negrįš, todėl aš jį paleidžiu. bet laukiu. pačiupk paukštį į saują. ir aš sušnibždėsiu, kad, girdi, delnuose skleidžias