gentis

aš neturiu namų, nei pavėsio. greičiausiai tik keletą laiškų, kuriuos turėčiau parašyt. bet nebėra kam. viskas nutolę. nutilę. tyliu ir aš. ak, juk ne. gimdau žodžius dainuojant vakarams. pro langą įlekia varnėnai, sutupia galvoj. ir čiauška. barasi. juokiasi neprotinga, pasimetus galva. ir pagalvoju, jog laukiu kalėdų. ne, ne šventės. dvasios kalėdų. tada atsistoju ant saulės nuoga ir dainuoju. ir niekas nežiūri pro vos vos praskleistų užuolaidų plyšius. kartoju visiems aplinkiniams "nieko" ir šitaip gera gera, kad - nieko. kai viskas baigėsi, tu vėl pradėjai žingsniuoti šalia. išbalusiom odom pats virš savęs pakabintas. nenoriu kartot šimtąkart to, kas ir taip pasakyta.  nors tu gal ir neišgirdai. gal jūs visi neišgirdot.

būtų gerai, jei tik žinočiau, kas Tai buvo. būtų gerai, jei sugebėčiau atsidžiaugti savo mažais laimės grūdeliais. būtų gerai, jei išsiaiškinčiau, kokia muzika grojo fone. mat ji sakė, kad esu panaši į prancūzę rytais. mat gal greitai vietoje, kurios koridoriai kartais aidi, bus atidaryta mano fotografijos darbų paroda. mat ji vis klausinėjo, kodėl tylėjau ir nepasirodžiau iki šiol. mat, ak, aš vėl jaučiu tekstus. ir rytoj kelsiuosi ketvirtą, nes su ypatingu dvejetu (o gaila, kad be to trečiojo) plauksime rūkais į kitus tolius šaudyti kengūrų. ir laukiu nesulaukiu, kada galėsiu su tuo trečiuoju pasidžiaugti, nors tada greičiausiai jau nebebus dėl ko. ir šypsausi gerdama dovanotą, neišsenkančią arbatos upę. ir myliu, viso labo tik šypsniais myliu žmones, kurių niekada iki galo negalėsiu išmylėti. aš aikčiočiau, jei tik turėčiau gerklę gumului nuryti. ne, viskas čia juk tam, gerajam esant... aš šitaip apkabinčiau. šitaip , kaip dar niekada ankščiau.

trys, trys, viens du trys ak, dievinu rudeninį lietų. o sieloj tai šviesu, tai tamsu - per dieną tūkstantį ir dvidešimt tris kartus nusileidžia saulė ir pakyla į šiuo metų laiku Europoje nebūdingą zenitą. pykšt pokšt - pingviniškai geriant latte ir kalbant apie dievus ir teatrą, tylint ilgais numindytais vakarais, retkarčiais nusišypsant ir pasakant "gražus megztinis" galima labai daug. ak, mylėti, mylėti žmones, iki kaulų smegenų, net jei ir skaudančiai, mylėti. pykšt pokšt - varnėnų stogai kažkada kažką kažkam vat imsiu ir parašysiu gražaus kažką tokio neištylėdama neišmylėdama tiesiai nuo  palangės į  negertą kavą į literatų gatvę į  tavo širdies plaukus iš savo stoguotų  varnėnų rasodama ak, tik mintys, mintys. apie varnėnus, ir latte, ir laukiančius vakarus, ir dvejetą likusių kadrų kuriuose noriu matyti tik savo mylimuosius. visus iki vieno. pirmą kartą išgirsti Balsą. imti ir nudžiugti šitaip iš karto. ak, ak, ak. aikčiosiu, nemiegosi...

štai jau visų sielos išrudenėjo. galutinai. kaip pasakytų mano Bedievis Šypsenos Karvedys , žvėrys lėtai pasipuošia auksiniais kailiais ir tyliai slenka iš Miesto. nes tai mes žvėrys                           ir tai mes kailiai štai dvejetas dešinių kojų ropoja per stiklą. ir aš nenoriu, kad ši vasara baigtųsi, kad nors jau rudeniui (į)kvepiant neateitų kalėdos. nes (ne)vėžyje ims rastis vis mažiau ančių, nes orai vis šals, o manęs lyg įsikibusi laikysis raudona mintis, kad jau jau jau jau reikia imti bijoti ar tik mokytis laikus ar datas, bet tik ne lietuvių kalbą. štai saulė ir bokštas kišenėj , o aš šypsausi postringaudama jums apie stogus ir natas kurias gal dar tik išgrosiu vagodama grifą bemieliais pirštukais ištepliotais dažais. nes štai kojinėse jau negrįžtamai apsigyveno ruduo, kurio laukdama nebenoriu įsileisti.