gentis

matyt virš visko tesugebu mintyse vadinti save jauna kekštyte , groti "nemigą" , neištraukti aukštų natų, norėti aplelsinų. nesibaigiančių apelsinų. skrajojančių virš mano fantasmagoriškų arklių. apelsinų. Zyle, nes 31 - ąją aš pas tave. jau su visam. nes nebegaliu gerti arbatos. vemsiu. nes dabar kiekviena naktis, kiekvienas žvilgsnis iš netyčių - more than words. juk būtų tiesiog lengviau, ar ne? tiesiog lengviau išgirsti tai iš paties tavęs, nei iš to kuris žino, ką kalbi būdamas girtas. o gal ir ne lengviau. ne. ne lengviau. gera glostyti vyro plaukus šiltoj lempos šviesoj. gera tiesiog sėdėt ant grindų su ta pačia arbata, atsiduodančia melionais. paklaust nepaklausiamo. ar tik ne per daug...? gal. aš juk jau žinau. Poseidone, žinau. juk visad žinojau. tad, po galais, . . . . . ?

dabar viskas sukasi tik apie skausmą ir kaip paslėpti alergijos išėstas kojas po dirbtine tunika. nes daugiau viskas lyg ir nieko. nes viskas tampa lyg ir nieko. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . vis dar mėtau strėlytes į niekeno nuotraukas ant durų. vis dar verdu indišką čajų, pučiu pasigėrusį didžeridą, verkiu, kai skauda. neverkiu. tylint saulei vis nesiryžtu miegoti, užbaigti, pasakyt, kad nelemta. duok dieve, kad lemta. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . keista, taip dieviškai keista ant kelių tau galvą padėjus įaugti plaukais ir numirti  . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . nes keista, taip dieviškai keista, padėjus galvą ant senų medinių laiptelių tikrai norėti. nes tai yra kylančio mėnulio garsas dangumi užlietų moters krūtų garsas debesiu sklendžiančio vaiko kvėpavimo garsas traškančio ledo po kojom                    ...

su kiekviena eilute vis tolyn irtis nuo kranto. viena valty. be maisto, be vandens. be žmogaus. ir kai ji sako, jog viskas gerai, o aš tik numykiu, supranti, jog man reikia , man pagaliau būtina kad kas nors apkabintų. būtent dabar nes atėjo tas laikas, kai akys pilnos ašarų. ak, gi niekada neverkiu. o dabar... dabar man reikia. nieko daugiau neprašysiu. tik dabar, dabar, dabar . ateik. poseidone, kur tu? kur? Poseidone...? kur!

aš juk galėčiau parodyt pati sau, ko gi trūksta toj kasdieninėj kankynėj. ir kai pagaliau tai atsirdo, (vėl, vėl vėl, ak, dieve mano, vėl)                                                                                       imu ruoštis smegenų transplantacijai atsijungti nuo jausmo                                nuo pačios sielos, kaip galbūt pasakytų Kabukis aš juk jo nepažįstu, tačiau jis mane pamokė daužyt lėkštę ...

aš tau palikčiau tik savo nuotrauką, į kurią sudėta viskas, o ypač šitai.  tad su naujaisiais. tad su visom tavo šventėm, kiurių jau nebešvenčiu. tad su šituo .  tad su gyvenimu, mano mielas.

valso ritmu kalėdos ir raudonas kaspinas ant rankų juk jis keliaus į plaukus ar tavo sesuo jį rišdama būtų pagalvojusi...? ne, nemanau juk tu irgi nemanei nes tau manyti ir nereikia. gal niekada nereikėjo. juk senos vienuolės taip pat degina savo liemenėlių deformuotas krūtis prieš svilinančią dievo saulę. juk mes visi šitaip elgiamės. kaip rašė R. M. - "pripučiamos lėlės tyruose" . argi ne mes? argi ne mūsų harmonijos-chaoso teorija, o iš tikrųjų tik vienybė (ši sąvoka arčiau vienatvės negu bendrumo) tyvuliuojanti kažkur už pusiaujo. ji pasakojo, jog kažkas gyvena ekvadore, kad kažkas valgo saulę kas kartą įlipdamas į baseiną, kad paliečia žmonos kaklą jai miegant ir šnibžda tylius žodžus į sūnaus ausį šiam būnant toli toli europoje. ji taip pat kalbėjo apie mano išradimus, mano nudegusius nuo atviros liepsnos plaukus, mano pražilusią galvą, mano ausis, kenčiančias nuo ausies kaušelių hipertrichozės. na          tai  ...

aš neturiu namų, nei pavėsio. greičiausiai tik keletą laiškų, kuriuos turėčiau parašyt. bet nebėra kam. viskas nutolę. nutilę. tyliu ir aš. ak, juk ne. gimdau žodžius dainuojant vakarams. pro langą įlekia varnėnai, sutupia galvoj. ir čiauška. barasi. juokiasi neprotinga, pasimetus galva. ir pagalvoju, jog laukiu kalėdų. ne, ne šventės. dvasios kalėdų. tada atsistoju ant saulės nuoga ir dainuoju. ir niekas nežiūri pro vos vos praskleistų užuolaidų plyšius. kartoju visiems aplinkiniams "nieko" ir šitaip gera gera, kad - nieko. kai viskas baigėsi, tu vėl pradėjai žingsniuoti šalia. išbalusiom odom pats virš savęs pakabintas. nenoriu kartot šimtąkart to, kas ir taip pasakyta.  nors tu gal ir neišgirdai. gal jūs visi neišgirdot.

pasirodo, mano Poseidonas viską suplanavo iš anksto. ak. atrodo, šitiek kartų rašiau tas pačias raides čia keverzodama vieną vienintelę problemą. ir kokio velnio.  mano Poseidono akių spalva nepakito. jis ir toliau kartais šypteli, kartais taria lemiamą žodį. kartais pabėga. mano Poseidonas viską, po galais, viską žinojo iš anksto. ir nepasivargino to pasakyti man. gal tuomet viskas būtų kitaip. gal tuomet man nereikėtų ieškoti tos sąmonės kertės, kurioje jis iki šiol užsirakinęs. sakote, su-per-no-va. bet šiandien aš vargiai baltoji nykštukė. juodoji skylė. visiško nieko singuliariumas. tebūnie - jis sukurs keistą veikėją, kuri būsiu aš. tebūnie - išgelbėsiu dvėstantį kaimą nuo kyborgų atakų. tebūnie - jo istorijoje mirsiu. tebūnie. jis - ne mano Poseidonas. ak, juk neturiu teisės sakyti net "mano". skęsk, lėtai, kankinamai , o jūrų dieve. aukoju tau visą žvejų kaimą, aukoju negimusius mirusius šlapis iš gimdos į pasaulį išspjautus kyborgus aukoju...