šypsausi ir žvelgiu pro menamą langą į žmogų. ir, - ak ak ak ak - skamba keista muzika. ir aš šypsausi ir rezgu tinklus apie ateitį. apie tai, kaip kiekvieną sekmadienį lyjant grosime prie eifelio bokšto nuvarvėjusiu grimu. apie tai, jog mūsų namas turės langines ir jo viduje sklandys šiltas vėjas, perpučiantis sielas. apačioje bus kepykla, kur mes kas rytą bėgsime šviežio pieno bei šiltų bandelių. ir rašysim dainas, ir vaikščiosim basomis... nes viskas, ką šią akimirką turiu iš tikrųjų - keista laimė, kurios net nėra. nes jau aiškiau, jau ramiau žingsniuoju. kas, kad praradusi. kas, kad jau vėl kvėpuojanti gyvybe.
Pranešimai
Rodomi įrašai su etikete „hanibalas“
visos ponios tokios. aš galėčiau nukirsti joms rankas, tik kad pati jau be pirštukų. nebegaliu net groti, net rašyti, kartais galvoti nesiseka. nes "jei ne tu, tai kam man rankos" - paklausčiau. nes jei ne tu, manęs gal iš viso nebūtų. o gal. žinau tik tiek, kad noriu keltis anksti. noriu eiti ir gal fotografuoti, bet greičiau eiti ten, kur kažkada radom skeletą. kurio dabar jau neberasiu. greičiausiai jo vietoje užsidegsiu tą nematomą minties cigaretę, kurią visada rūkau, nes tikrosioms "blauzdos per skystos", nes tikrosioms virvėms kaklas per silpnas. juk aš kaliu šitoj belangėj visą šimtmetį, rodos, jau turėčiau būti pripratus prie dryžių, jei ne ant odos, tai bent ant kaklo ar marškinių, kurių nebenešioju. laukiu ateinant žiemos, tada keistą sumaištį galvoj ir Joje, kurios egzistavimą esu linkusi neigti, galėčiau pateisinti tiesiog šaltu metų laiku. nes "jei ne tu, tai kam man rankos" . jei ne tu, jei ne tu, jei ne tu... tada, matyt, aš. štai kal...
"gausiu jam opijaus tinktūros"
" - Liuji, tegul tavo klientas pamąsto dar apie kai ką. Visi karai, visos kančios ir skausmas, ištikę pasaulį per daugybę amžių prieš jo gimimą, prieš jo gyvenimą, - kiek visa tai jam rūpi? - Nė kiek. - Tuomet kodėl gi jam turėtų rūpėti kažkas po jo gyvenimo? tai netrikdomas miegas. Vienintelis skirtumas, kad jis nebeatsibus". kartais jaučiu, jog imu mylėti patį Hanibalą. kartais į galvą peršasi mintis, kad knygų veikėjų iš tikrųjų jausti neįmanoma. tada paklausiu savęs, ar galiu. ar galiu? ne. negaliu.