gentis

augalai. jie tąsūs ir standūs. jų liauni, greito maisto nesugadinti kūnai greitai apsitraukia žalia mėsa. tokiu metų laiku jie kimba prie rankų. auga rankose. iš rankų. mažos, miniatiūrinės, žieduose telpančios gyvybės formos. prasmės buvimas beprasmiškoje kasdienybėje, ją įprasminančių žmonių neprasmingose mintyse lengvai suprantamas ir egzistenciškai beprasmis. prasmės vieta lentynoje, prasmės vieta plačiajai publikai beprasmėje prasmės sąvokoje. nes kiekvienas darbas, kurio prasmę nusakome žodžiu "beprasmiška", ir yra viso to beprasmiško darbo prasmė - prasmės tame darbe nebuvimas, kitaip tariant, jo beprasmiškumas. tad ir ieškoti prasmės nebūnant beprasmiškoje kasdienybėje, netikslinga, beprasmiška. žinoma, niekas nesuka savo beprasmiškai ant kaklo pritvirtintos galvos, prasminga ta kasdienybė ar ne. mano nuomone, ji net labai prasminga. tai veda prie išvados, jog prasmė priklauso nuo esminio, universaliojo prasmės prasmėje buvimo, egzistavimo bei suvokimo. beprasmybė...

nepakeldama galvos dar klausiu - ar greitai? kada? čiupinėju galvutę laukdama teksto. šimtąkart pakartojau, kad neturėčiau to laukt. kad neturėčiau kažko tikėtis. negerai, pasakytum. žinau. šimtąkart po šimtą pakartojau sau tai. ir ką. nepadeda. blaškytis kažkur tarp purvinų ligoninės lovų ir savo minties. nelinkėčiau to net ir Kalkauskui, kuris perspėjo mane vos įžengus į teatrą - neik į šitą pragarą, neik.  o aš vistiek. rasiu vietos. nes jei neigsi tai, būsi pats kaltas. tarp nykščio ir smaližiaus turiu baltą balandį, keistos dalininkės nupaišytą juodu tušinuku. jis skrenda man judinant bet kurį raumenėlį. nes jums tokių nereikia, jums tokių negaila. visos durys uždarytos, paskutines varsto vėjas ar keisti pirštai ant nemiegančio kelio. mano pačios. mažulyčio, kaulėto kelio. idomumo dėlei. idomumo dėlei atlapoju langus, uždegu šviesą, baltos užuolaidos skraido po sienas, vis lyžtelėdamos keistus, makabriškus jų kampus. tad gal arbatos?

aš tau palikčiau tik savo nuotrauką, į kurią sudėta viskas, o ypač šitai.  tad su naujaisiais. tad su visom tavo šventėm, kiurių jau nebešvenčiu. tad su šituo .  tad su gyvenimu, mano mielas.

atrodo, atsirandu. vėl. po truputį grįžta laikas. pagaliau, pagaliau dirbu. pagaliau susiprotėjo mano makabriškos smegenys (gal) ta proga dedu į šalį stepių vilką ir leidžiu sau nuklyst į Tave mintimis. jis sakė, padės. jis ir padeda. ak, šitaip būt pasiilgus žmogaus ir pajust tai tik tą akimirką, kai jis nebepaduoda tau rankos, kaip visad, o apkabina ir šypsosi. jis sakė, jog iš šios istorijos išeitų nuostabi knyga, ir liepė man rašyti. galiausiai aš ir rašau, tik ne knygas, viso labo istorijas ant eiliuoto popieriaus. štai ir vėl pradedu. nepaisant to, jog pamirštu kvėpuoti ir laiku nusiųsti dovanas,                     jog kartais padauginu liūdesio ir vietoj trumpo šlakelio geriu tiesiai iš butelio,                     jog pažadėjau sau parašyti bene trejetą laiškų, vis dar jaučiuosi ...

aš neturiu namų, nei pavėsio. greičiausiai tik keletą laiškų, kuriuos turėčiau parašyt. bet nebėra kam. viskas nutolę. nutilę. tyliu ir aš. ak, juk ne. gimdau žodžius dainuojant vakarams. pro langą įlekia varnėnai, sutupia galvoj. ir čiauška. barasi. juokiasi neprotinga, pasimetus galva. ir pagalvoju, jog laukiu kalėdų. ne, ne šventės. dvasios kalėdų. tada atsistoju ant saulės nuoga ir dainuoju. ir niekas nežiūri pro vos vos praskleistų užuolaidų plyšius. kartoju visiems aplinkiniams "nieko" ir šitaip gera gera, kad - nieko. kai viskas baigėsi, tu vėl pradėjai žingsniuoti šalia. išbalusiom odom pats virš savęs pakabintas. nenoriu kartot šimtąkart to, kas ir taip pasakyta.  nors tu gal ir neišgirdai. gal jūs visi neišgirdot.