gentis

 nes, ak, galėjau meluoti. jau dabar jau dabar jau dabar turiu juodą kvailą kepurę, ir po ja man namai. namai. namai. gal ne vieninteliai. nes štai, ak, jis tapo, jis tapo.  o man kojų pirštai vėl ima šilti nuo šviežių mėtų, nuo rudeniu kvepiančių plaukų ar nuo vėl nugrotų pirštų. ak, gera, kad judu toliau. nes štai, ak, jis tapo, jis tapo.  aš būčiau paprašiusi dar laiko, bent akimirkos. bet juk laiko į rankas nepaimsi. paguoda tokia, kad jis tapo.  kad šypteli retkarčiais. iš po žalio megztinio rankovių, kad ir rudenėjančiu lietumi suteptų. nes, ak, ak, aš statau nebe getus, o tadž-mahalus. delnai ir skruostai išraudę eilutėm "jis tapo, ak, ak, jis tapo"  ir kodėl tai kartoju                             na ir kas na ir kas na ir kas štai ir nauja mantra. štai ir naujai išgalvoti sapnai. nes jis tapo. iš po žalio megztinio rud...

šypsausi ir žvelgiu pro menamą langą į žmogų. ir, - ak ak ak ak - skamba keista muzika. ir aš šypsausi ir rezgu tinklus apie ateitį. apie tai, kaip kiekvieną sekmadienį lyjant grosime prie eifelio bokšto nuvarvėjusiu grimu. apie tai, jog mūsų namas turės langines ir jo viduje sklandys šiltas vėjas, perpučiantis sielas. apačioje bus kepykla, kur mes kas rytą bėgsime šviežio pieno bei šiltų bandelių. ir rašysim dainas, ir vaikščiosim basomis... nes viskas, ką šią akimirką turiu iš tikrųjų - keista laimė, kurios net nėra. nes jau aiškiau, jau ramiau žingsniuoju. kas, kad praradusi. kas, kad jau vėl kvėpuojanti gyvybe.

mes pradedam keistis. kartu. kartu.  atskiromis detalėmis. kartu, vis susižvelgdami kartą į pasitaikančią tylą. vienas, du trys - aš buvau prancūzė šiandien, per septintąją. keturi, keturi, būčiau šokusi valsą, jei tik kas būtų pakvietęs. būčiau užsimerkusi ir išrėkusi iš savo kūno bežodiškai lendančias gyvates, nes muzika taip daro. nes jau einu dar nebūvotomis Paryžiaus gatvėmis. žinau kiekvieną akmenį ir gatvės muzikantų atodūsius. imuosi Bložės tyliai murmėdama savajį vėl atmintą merci.  merci, už viską. merci, merci, merci už neperžiūrėtas eiles. merci, už tai, kad jau. o ir merci pasikeitęs. nes imu keistis. gal į paryžietišką moterį baltu veidu, raudonom lūpom ir akim. gal tik į per daug aistringą ir romantišką vabalą ant baigiančių išvasarėti kojų. ir plaukų. man patinka kitų plaukai. ak, galėčiau glostinėti juos per naktis, per dienas, jei tik galėčiau. nes jie kaip žolė, kaip mintys - žali. ak... ne, daugiau jokių ak.  nes keičiuosi. v...

būtų gerai, jei tik žinočiau, kas Tai buvo. būtų gerai, jei sugebėčiau atsidžiaugti savo mažais laimės grūdeliais. būtų gerai, jei išsiaiškinčiau, kokia muzika grojo fone. mat ji sakė, kad esu panaši į prancūzę rytais. mat gal greitai vietoje, kurios koridoriai kartais aidi, bus atidaryta mano fotografijos darbų paroda. mat ji vis klausinėjo, kodėl tylėjau ir nepasirodžiau iki šiol. mat, ak, aš vėl jaučiu tekstus. ir rytoj kelsiuosi ketvirtą, nes su ypatingu dvejetu (o gaila, kad be to trečiojo) plauksime rūkais į kitus tolius šaudyti kengūrų. ir laukiu nesulaukiu, kada galėsiu su tuo trečiuoju pasidžiaugti, nors tada greičiausiai jau nebebus dėl ko. ir šypsausi gerdama dovanotą, neišsenkančią arbatos upę. ir myliu, viso labo tik šypsniais myliu žmones, kurių niekada iki galo negalėsiu išmylėti. aš aikčiočiau, jei tik turėčiau gerklę gumului nuryti. ne, viskas čia juk tam, gerajam esant... aš šitaip apkabinčiau. šitaip , kaip dar niekada ankščiau.

" (...) - Tu, Adomai, dar mažas. Ir aš buvau mažas. Tai nieko, nieko...             Ir Adomui buvo gera, kad - nieko..." Vaižgantas,  "Dėdės ir dėdienės"

" - Liuji, tegul tavo klientas pamąsto dar apie kai ką. Visi karai, visos kančios ir skausmas, ištikę pasaulį per daugybę amžių prieš jo gimimą, prieš jo gyvenimą, - kiek visa tai jam rūpi?   - Nė kiek.   - Tuomet kodėl gi jam turėtų rūpėti kažkas po jo gyvenimo? tai netrikdomas miegas. Vienintelis skirtumas, kad jis nebeatsibus". kartais jaučiu, jog imu mylėti patį Hanibalą. kartais į galvą peršasi mintis, kad knygų veikėjų iš tikrųjų jausti neįmanoma. tada paklausiu savęs, ar galiu. ar galiu? ne. negaliu.

jau ranka nepakyla atsakyt į laiškus ar tai raides ant balzgano veido. atrodo, taip arti, jog siekdama veido paragausiu ir pleiskanų.vis kartoti ir ryti tą lietų nuo gimimo vaduojantį. nuo vienatvės saugo jei neturit draugo nuosavas šuva . pašto blakėmis į raudonų žibintų kvartalą, kas, kad ranka nupjauta. jis sako, dainuoju tik liūdnai. jis sako lie to me takes less time , nors nei to nei to. juk būna tyla pritylėta. dabar jau aklinai. įkraunu bateriją. judu toliau. neneigiu, tik sąpalioju. nelaukiu, laukdama neiškalbu. aah, and so what. tik kad baimė vis dažniau sukausto. nors dar visi metai. metai. o aš jau drebuliuoju. einu šypsotis liūčiai. jau neikas nestabdo. nei.sienos.nei.kūnas. gaila, kad kartais dvasia atsisako. nors ir neklausiu. liepiu. tik taip . tik dabar. kalbėk. juk tai aš bežodė banshee į plaukus įsivėlusiomis natomis sapnuojuos lyg tai degantis miestas, lyg tai byrantys lapai. išsispausk dantų pastos, neužkasi, neišvarysi. liečiu veidu tavo pleiska...

kai pagaliau imi ir sulauki gyvenime pamestos sielos ir dangaus jungties imi sumautai džiaugtis ir traškėti visomis sijomis perpus. vėl aidi tylūs varpai į mano grindis belsdamiesi iš Ten , žemiau, tik aš jau tyliu. tik aš jau šypsodama tylėsiu. iškalbėsiu. ir kas. ir kas. ir kas. i r  k a s visi vyno buteliai išmesti, tik gatvės vis dar paklydusios. naktys tipena stuburu ir dar kažkuo, šviesios ir neliečiamos. drugiai, drugiai, drugiai mane gelbsti. ir lietūs. lietūs, virš visko, lietūs. tereikia šimtąkart pakartoti vis kitą jausmą saulei kylant, sapnams daužant sienas ir veržiantis pro stogą į tą erdvę , kurioj jau apsistojau. išgelbėta. i š g e l b ė t a girdit? matyt, dar niekas nejuto tiek arbatos skonio kaip aš. jūs turite savo kalbas, o aš tik alsuojančią gyvenimu nugarą ir žingsnius tyliuose namuose visiems miegant. vis dar krenta nuo stogo koncentruoto jausmo prisisprogusios sielos. vis dar jaučiu tą la į kurią subėga visos mintys. d i e n a  p o  d i ...

o mes juk galim ištiest rankas ir skraidyt tekančiose visatose, tarp begalybės plaukų, tarp mirusio dievo pirštų. ugninės gyvatės leidžiasi nuo kalnų, vėjas išsijoja gyvastį lygiai taip pat, kaip pats sijojai šilkinį smėlį lėtoje ir nenuginčijamoje vaikystėj. jis šnekėjo, jog bijo būti vienas, ir šimtąjį kartą aš norėjau apkabinti tik per ypatingas šventes matomą dailininką. aiškino apie muziką ir žodžius ir tą kitą pusę kurioje slypi daugiau nei gali iškalbėti ir aš vis kartojau, jog jis niekada nebus vienas ir suvokiau jog už jokius pinigus nesugebėčau jo paleisti mat jau buvau. status kalnas ir judesys tyliai prikaustė kojas ir rankas, tik ne prie kryžiaus. violetinė naktis tekėjo šlaunimis ir dar kažkuo palikdama po savęs švelnų velveto aromatą. o aš juk bandžiau. lauke maharadžos vėl spjaudo ant manęs ir mūsų ir tavo slenksčio tylius pažadus apie kažką dar geresnio. galėjau ištiesti ranką, po galais, juk galėjau. ir ne kartą rūkuose skęstančios mintys ir amnezija