gentis

eini.  juodas nevėžis. ir dangus juodas. pagalvoju, kad visai vangogiškai skambėtų, jei nusiskusčiau galvą ir išmesčiau plaukus į upę. gal taip ir padarysiu. įlūšiu į eketę. įšoksiu į eketę. pasuksiu ruletę. nutaikysiu kažką į smilkinį. tamsiai mėlynas laikrodis ant sesers naktinio stalelio tiksi kiek per garsiai. jis senas, nes ant jo parašyta made in USSR . o ant keistos raudonplaukės su šiek tiek nuaugusiais dažytais plaukais šiandien mačiau sovietų žvaigždę su pjautuvu vidury. mėnulio pjautuvu. lyg merginos iš keisto lėkšto sailor moon . jisai irgi buvo jūreivis. ir grodavo muziką, pagal kurią šokdavo dievas. šokavo dievas, jei tik buvo negras. dabar dievas nebešoka. dabar jis krapšto centus, kaip ir aš, norėdamas tris stoteles pavažiuoti autobusu, kur, jei pakankamai greit perkėlinėtų kėdę, galėtų stebėti begalinį saulėlydį. mano akys - gulsčias aštuonetas. mano akys - tavo išbyrėję dantys. šiais laikais ištrinti žmogų lengva. suvalgyt taip pat. trys mygtukų paspaudimai, ir ...

tu mane pamiršai.  ir aš tave pamiršiu, Rondo šiandienai užtenka to, jog vieną vienintelį kartą matytas žmogus vietoj tiesiog "labas" tau sako: "gal išgerkim kavos"; žinojimo, jog ne poetas tu, palyginus su visais sėdinčiais toje pačioje patalpoje, ir šiek tiek toks, kai pasako, kad vis dėlto esi velniškai talentingas. drawback  aš tau nupiešiu. tu man atgal. juk nelabai turiu ką pasakyt. "šitą parašei Kongui? tam Kongui?" taip. "o kada man parašysi?" kada nors. "o kas tas A.N.?" nelabai svarbu. parašiau juk ir adelei. gerai, kad ji nežino apie tai. gerai, kad nė vienas iš jų nežino. gerai, kad nė vienas iš jų nesuskaitys nieko, ką parašiau. nebent lengvą sapaliojimą apie aklą dalgininką Kazį. kavos. vyno. muzikos. pilnas. gyvenimas. arbatos. o labiausiai trūksta pokalbių. žmonių. tikėjimo. žmonės, kur jūs dingot? užkalbinkit mane, nagi, užkalbinkit. aš tampu panaši į 87 keltuvininką prestižiniam NY viešbuty. ma...

nepakeldama galvos dar klausiu - ar greitai? kada? čiupinėju galvutę laukdama teksto. šimtąkart pakartojau, kad neturėčiau to laukt. kad neturėčiau kažko tikėtis. negerai, pasakytum. žinau. šimtąkart po šimtą pakartojau sau tai. ir ką. nepadeda. blaškytis kažkur tarp purvinų ligoninės lovų ir savo minties. nelinkėčiau to net ir Kalkauskui, kuris perspėjo mane vos įžengus į teatrą - neik į šitą pragarą, neik.  o aš vistiek. rasiu vietos. nes jei neigsi tai, būsi pats kaltas. tarp nykščio ir smaližiaus turiu baltą balandį, keistos dalininkės nupaišytą juodu tušinuku. jis skrenda man judinant bet kurį raumenėlį. nes jums tokių nereikia, jums tokių negaila. visos durys uždarytos, paskutines varsto vėjas ar keisti pirštai ant nemiegančio kelio. mano pačios. mažulyčio, kaulėto kelio. idomumo dėlei. idomumo dėlei atlapoju langus, uždegu šviesą, baltos užuolaidos skraido po sienas, vis lyžtelėdamos keistus, makabriškus jų kampus. tad gal arbatos?

dabar man aišku, kad laukti nebereikia. pakankamai aišku, kad nebereikia ir sėdėti nepažįstamųjų tarpe apsimetant beprote vien dėl to, jog vilki tramdomuosius. nereikia leistis apkabinamai pirmąkart jaučiamų šlykščių rankų, reikia bėgti nuo jų daugiau kartų negu bėgau, reikia rūkyti daugiau cigarečių, nei tąnakt rūkiau. reikia paleisti plaukti pasroviui daugiau batų baseine, negu paleidau. reikia paleisti daugiau, negu kada prie savęs turėjau. reikia tiesiog išmokti gyventi toliau. teleportuojuosi į  rytojų kaip mėlyna avis, kurią mačiau sapne. susirenku visus prakeiktus pusmiegius rūkus, susikišu žemėm sau į akis - iš jų tįsta tulžis ir raudonas temperatūros siūlelis. ir koktumas, koktumas, virš visko. sakyčiau daugiau niekada , bet juk žinau, jog ne. kurpiu planą. laukiu kito vakaro, vieno iš tiekos nedaugelio, kai mano rankos nebekvėpės jauno smuikininko kvepalais, kai nebūsiu dvi valandas šokusi keisto tango, kai nebūsiu spoksojusi į pavandenijusias akis su tikra-aps...