gentis

aš turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu tur...

atrodo, atsirandu. vėl. po truputį grįžta laikas. pagaliau, pagaliau dirbu. pagaliau susiprotėjo mano makabriškos smegenys (gal) ta proga dedu į šalį stepių vilką ir leidžiu sau nuklyst į Tave mintimis. jis sakė, padės. jis ir padeda. ak, šitaip būt pasiilgus žmogaus ir pajust tai tik tą akimirką, kai jis nebepaduoda tau rankos, kaip visad, o apkabina ir šypsosi. jis sakė, jog iš šios istorijos išeitų nuostabi knyga, ir liepė man rašyti. galiausiai aš ir rašau, tik ne knygas, viso labo istorijas ant eiliuoto popieriaus. štai ir vėl pradedu. nepaisant to, jog pamirštu kvėpuoti ir laiku nusiųsti dovanas,                     jog kartais padauginu liūdesio ir vietoj trumpo šlakelio geriu tiesiai iš butelio,                     jog pažadėjau sau parašyti bene trejetą laiškų, vis dar jaučiuosi ...

norėčiau nebesvirduliuoti šokdama melsvą tango. norėčiau tomis minutėmis paimti jį už rankos. pasakyti, kad viskas gerai, kad mudu dar nebaigėm. norėčiau tikėti, jog dar nebaigėm. jie sako - saujos pilnos laiko. maniškės pilnos laiko stokos, miego stokos, jėgų stokos, sveikatos stokos, jausmo stokos ir ilgesio, ilgesio ilgesio, kurio nebetrūksta. (ar pastebėjot, jog arbatos garai nuo puodelio pakraščių kyla tarsi apversta taurė?) mano lekiantis prancūzas sakė, jog artėjam prie robotų. ak, nejau, mano mielas, nejau? nejau pats jauti širdį sustingstant delne? nes aš tau išgročiau ištisus žodžius, išgročiau kas gelia, tik tau - kaip niekam kitam. jaučiu, kaip paukščiai nubėga delnais. kaip pasrūva gyslom pagieža, aistra ir pavydas. ir noras, noras. ak, jei man dievulis nebūtų davęs žvirblio sparnų ir elrelio sielos, čia juk nesėdėčiau. jei nebūčiau į savo smegenis įsileidusi baltakaklio, žydinčio genijaus, nebūčiau, juk nebūčiau?.. "kas be nuodėmės, tegu akmenį į ma...

dabar man aišku, kad laukti nebereikia. pakankamai aišku, kad nebereikia ir sėdėti nepažįstamųjų tarpe apsimetant beprote vien dėl to, jog vilki tramdomuosius. nereikia leistis apkabinamai pirmąkart jaučiamų šlykščių rankų, reikia bėgti nuo jų daugiau kartų negu bėgau, reikia rūkyti daugiau cigarečių, nei tąnakt rūkiau. reikia paleisti plaukti pasroviui daugiau batų baseine, negu paleidau. reikia paleisti daugiau, negu kada prie savęs turėjau. reikia tiesiog išmokti gyventi toliau. teleportuojuosi į  rytojų kaip mėlyna avis, kurią mačiau sapne. susirenku visus prakeiktus pusmiegius rūkus, susikišu žemėm sau į akis - iš jų tįsta tulžis ir raudonas temperatūros siūlelis. ir koktumas, koktumas, virš visko. sakyčiau daugiau niekada , bet juk žinau, jog ne. kurpiu planą. laukiu kito vakaro, vieno iš tiekos nedaugelio, kai mano rankos nebekvėpės jauno smuikininko kvepalais, kai nebūsiu dvi valandas šokusi keisto tango, kai nebūsiu spoksojusi į pavandenijusias akis su tikra-aps...

nebesugebu gauti, tik duoti, duoti duoti. gal kitaip ir nenoriu. brūžinu keistą people are strange , nes they really are laikau burnoje karštą bulvę, už dvidešimtį litų gautą pamoką tausoju ir saugau. nesimeldžiu, ne, tik galvoju, kad niekada neparašysiu nieko panašaus į "dangus iki kaulo užgyja" kad nenupaišysiu kažko, kas dar nenupaišyta nepasakysiu, nepadarysiu nieko kito, apart štai šito būvio. baigiantis, lėtai pianinu skambant mano antrąjai dešimčiai bijau, kad nieko, apart šito visko , šios akimirkos, nenuveiksiu. nes gali turėti juodą elektrinę gitarą, gali turėti pilnas lentynas knygų, ir neturėti Minties, neturėti jokio egzistencijos tikslo, kurį tau būtų užbrėžęs dievas, moira, ar bet kas kitas. nes norisi, kad kas nors kartais imtų ir už rankos pavedėtų keistu keliu, kurį pats pasirinkai. nes baisu neturėti kur skristi. baisu, jei skrendi ne į tą pusę, jei jėgos jau baigiasi, o sielos namai vis dar tušti, su vos keliomis klaidžiojančiomis būtybėmis, kurio...

 nes, ak, galėjau meluoti. jau dabar jau dabar jau dabar turiu juodą kvailą kepurę, ir po ja man namai. namai. namai. gal ne vieninteliai. nes štai, ak, jis tapo, jis tapo.  o man kojų pirštai vėl ima šilti nuo šviežių mėtų, nuo rudeniu kvepiančių plaukų ar nuo vėl nugrotų pirštų. ak, gera, kad judu toliau. nes štai, ak, jis tapo, jis tapo.  aš būčiau paprašiusi dar laiko, bent akimirkos. bet juk laiko į rankas nepaimsi. paguoda tokia, kad jis tapo.  kad šypteli retkarčiais. iš po žalio megztinio rankovių, kad ir rudenėjančiu lietumi suteptų. nes, ak, ak, aš statau nebe getus, o tadž-mahalus. delnai ir skruostai išraudę eilutėm "jis tapo, ak, ak, jis tapo"  ir kodėl tai kartoju                             na ir kas na ir kas na ir kas štai ir nauja mantra. štai ir naujai išgalvoti sapnai. nes jis tapo. iš po žalio megztinio rud...

šypsausi ir žvelgiu pro menamą langą į žmogų. ir, - ak ak ak ak - skamba keista muzika. ir aš šypsausi ir rezgu tinklus apie ateitį. apie tai, kaip kiekvieną sekmadienį lyjant grosime prie eifelio bokšto nuvarvėjusiu grimu. apie tai, jog mūsų namas turės langines ir jo viduje sklandys šiltas vėjas, perpučiantis sielas. apačioje bus kepykla, kur mes kas rytą bėgsime šviežio pieno bei šiltų bandelių. ir rašysim dainas, ir vaikščiosim basomis... nes viskas, ką šią akimirką turiu iš tikrųjų - keista laimė, kurios net nėra. nes jau aiškiau, jau ramiau žingsniuoju. kas, kad praradusi. kas, kad jau vėl kvėpuojanti gyvybe.

mes pradedam keistis. kartu. kartu.  atskiromis detalėmis. kartu, vis susižvelgdami kartą į pasitaikančią tylą. vienas, du trys - aš buvau prancūzė šiandien, per septintąją. keturi, keturi, būčiau šokusi valsą, jei tik kas būtų pakvietęs. būčiau užsimerkusi ir išrėkusi iš savo kūno bežodiškai lendančias gyvates, nes muzika taip daro. nes jau einu dar nebūvotomis Paryžiaus gatvėmis. žinau kiekvieną akmenį ir gatvės muzikantų atodūsius. imuosi Bložės tyliai murmėdama savajį vėl atmintą merci.  merci, už viską. merci, merci, merci už neperžiūrėtas eiles. merci, už tai, kad jau. o ir merci pasikeitęs. nes imu keistis. gal į paryžietišką moterį baltu veidu, raudonom lūpom ir akim. gal tik į per daug aistringą ir romantišką vabalą ant baigiančių išvasarėti kojų. ir plaukų. man patinka kitų plaukai. ak, galėčiau glostinėti juos per naktis, per dienas, jei tik galėčiau. nes jie kaip žolė, kaip mintys - žali. ak... ne, daugiau jokių ak.  nes keičiuosi. v...

būtų gerai, jei tik žinočiau, kas Tai buvo. būtų gerai, jei sugebėčiau atsidžiaugti savo mažais laimės grūdeliais. būtų gerai, jei išsiaiškinčiau, kokia muzika grojo fone. mat ji sakė, kad esu panaši į prancūzę rytais. mat gal greitai vietoje, kurios koridoriai kartais aidi, bus atidaryta mano fotografijos darbų paroda. mat ji vis klausinėjo, kodėl tylėjau ir nepasirodžiau iki šiol. mat, ak, aš vėl jaučiu tekstus. ir rytoj kelsiuosi ketvirtą, nes su ypatingu dvejetu (o gaila, kad be to trečiojo) plauksime rūkais į kitus tolius šaudyti kengūrų. ir laukiu nesulaukiu, kada galėsiu su tuo trečiuoju pasidžiaugti, nors tada greičiausiai jau nebebus dėl ko. ir šypsausi gerdama dovanotą, neišsenkančią arbatos upę. ir myliu, viso labo tik šypsniais myliu žmones, kurių niekada iki galo negalėsiu išmylėti. aš aikčiočiau, jei tik turėčiau gerklę gumului nuryti. ne, viskas čia juk tam, gerajam esant... aš šitaip apkabinčiau. šitaip , kaip dar niekada ankščiau.

tokiomis dienomis atsibundi, ir jau nebepikta, kad šitaip, kad vis dar gyvas. juk būna, kai šypsantis įskausta riešai ir prie kaklo vis dar jauti kabantį fotoaparatą o batus miegant ant kojų. kai grįžęs sulauki laukto laiško iš to miesto, iš kurio ir grįžai po dvejeto dienų lyg sapno, lyg svajonės ir įkvepi lyg "p.s." pridėtų mėtų. kai suryji žodžius ir vedžioji naujus apie obuolius ir krentančias kriaušes ir medį visatos plaukuos į tave iš aukščiau nei aukštai bežiūrintį. kai supranti, jog šiek tiek pavėlavai, bet ir gerai. gerai, nes jau gera. kai kartoji tą patį sakinį, nes daugiau nebemoki, kai vis verčias per gerklas tas "keista, kaip dieviškai keista" o tu jau rytoj pamatysi, ar kas išaugo iš tavo akių ir širdies. kai prisižadi kitąkart pasisveikint su Vilniaus dvasia ir garbanotu žmogum benamiu kuris mėgsta vaišintis kava. kai supranti, jog dar nieko šitaip nemylėjai ir niekas taip nemylėjo tavęs. ir jauti dėkingumą, kad pagaliau dabar. kad tai jau čia, o...

kai pagaliau imi ir sulauki gyvenime pamestos sielos ir dangaus jungties imi sumautai džiaugtis ir traškėti visomis sijomis perpus. vėl aidi tylūs varpai į mano grindis belsdamiesi iš Ten , žemiau, tik aš jau tyliu. tik aš jau šypsodama tylėsiu. iškalbėsiu. ir kas. ir kas. ir kas. i r  k a s visi vyno buteliai išmesti, tik gatvės vis dar paklydusios. naktys tipena stuburu ir dar kažkuo, šviesios ir neliečiamos. drugiai, drugiai, drugiai mane gelbsti. ir lietūs. lietūs, virš visko, lietūs. tereikia šimtąkart pakartoti vis kitą jausmą saulei kylant, sapnams daužant sienas ir veržiantis pro stogą į tą erdvę , kurioj jau apsistojau. išgelbėta. i š g e l b ė t a girdit? matyt, dar niekas nejuto tiek arbatos skonio kaip aš. jūs turite savo kalbas, o aš tik alsuojančią gyvenimu nugarą ir žingsnius tyliuose namuose visiems miegant. vis dar krenta nuo stogo koncentruoto jausmo prisisprogusios sielos. vis dar jaučiu tą la į kurią subėga visos mintys. d i e n a  p o  d i ...

varvančios, byrančios, bemiegės migdomos naktys pro mano pirštus slystančios, mano žingsnius atkartojančios. vėl eilutės. vėjas dar niekad nebuvo toks stiprus, toks aiškus, gaivus iš tos pusės kur jūros neužstoja horizontas, kas, kad už šimto mylių pradingusios. kraujas pagaliau įšilo. metas skleist sparnus. užsimerk tai pats dievas ant mūsų spjaudo palaiminti palaiminti narai savo sielose skęstantys