gentis

viskas, ką turiu dabar - ilgas rezultato laukimas. viskas, ką turiu dabar - canon grojimas.viskas, ko neturiu - prakeiktas ozono sluoksnis, kuris mane gali sukirsti per anglų įsakaitą. mes triušyje. mes galvojame kad esam protingi, nors greičiausiai neskaičiuojam tik žvaigždžių ir vyno butelių. ir cigarečių. nes ko gi tai verta. tuoj viskas pasikeis. o aš nušoksiu irgi tuoj. rudenėja, rudenėja, lapai žali, ir tai baisu. iškiščiau galvą iš po žemės, ir gal būčiau nebloga gėlė melsvu koteliu. ir būčiau neblogas ozono sluoksnis. kai kurie asmenys leidžiasi jį į veną. apspangę nuo gyvenimo šikniai ir padugnės. gal ir aš ledžiuos. niekaip neprisimenu. got no friends, got no lover got no end ar gali būti daug pabaigų? manau, kad gali. juk įdomiausia gyvent pabaigoj. turėti kilpą. patempti gumą. pakankinti. viskas dėl įdomumo. juk į kiekvieną lėkštą ir anglišką meilės dainą vietoj žodžio baby įdėjus Jesus gautumėm neblogą krikščionišką giesmę. jam nepatinka krikščioniškos gi...

eini.  juodas nevėžis. ir dangus juodas. pagalvoju, kad visai vangogiškai skambėtų, jei nusiskusčiau galvą ir išmesčiau plaukus į upę. gal taip ir padarysiu. įlūšiu į eketę. įšoksiu į eketę. pasuksiu ruletę. nutaikysiu kažką į smilkinį. tamsiai mėlynas laikrodis ant sesers naktinio stalelio tiksi kiek per garsiai. jis senas, nes ant jo parašyta made in USSR . o ant keistos raudonplaukės su šiek tiek nuaugusiais dažytais plaukais šiandien mačiau sovietų žvaigždę su pjautuvu vidury. mėnulio pjautuvu. lyg merginos iš keisto lėkšto sailor moon . jisai irgi buvo jūreivis. ir grodavo muziką, pagal kurią šokdavo dievas. šokavo dievas, jei tik buvo negras. dabar dievas nebešoka. dabar jis krapšto centus, kaip ir aš, norėdamas tris stoteles pavažiuoti autobusu, kur, jei pakankamai greit perkėlinėtų kėdę, galėtų stebėti begalinį saulėlydį. mano akys - gulsčias aštuonetas. mano akys - tavo išbyrėję dantys. šiais laikais ištrinti žmogų lengva. suvalgyt taip pat. trys mygtukų paspaudimai, ir ...

gerai, būkim atviri. vienas. du. trys. aš pakylu ir išeinu. dabar. jau greit. nes laukiu žinios. iš kito laido galo. iš kito šitos Ne-mano šalies galo. iš kito klasės galo. iš kito stygos galo. nes viskas pasileido velniška rulete. taigi čia aš iš savo ateities žaidžiu. ir pralošti, matyt, noriu. virš visko, noriu neturėt ateities. gal, kai ateis laikas, ir neturėsiu. gal, kai ateis laikas, turėsiu jūsų ateitį. gal tai jūs ateities neturėsit. aš neturiu ateities . o kai ateis laikas, ir jūs tą laiką pavadinsit mano ateitim, tai nebus mano, ta bus jūsų ateitis. aš niekada neturėjau ateities. o kai ji ateis, dar labiau neturėsiu. ( marčėniškai, marčėniškai, ne? ) o kai ji ateis, duok die (ve juk neapsiverčia liežuvis sakyt), kad jusčiau tą patį, ką jaučiu dabar. stygų, šilumos, arbatos, laiškų ilgesį. ilgesį to, ko niekada gerai nepažinojau. ilgesį to, kas į mano esamą ateitį jokiais būdais neįeina. trys, du, vienas. nebe taškais. nebe laukimu. nes gal visgi n...

valso ritmu kalėdos ir raudonas kaspinas ant rankų juk jis keliaus į plaukus ar tavo sesuo jį rišdama būtų pagalvojusi...? ne, nemanau juk tu irgi nemanei nes tau manyti ir nereikia. gal niekada nereikėjo. juk senos vienuolės taip pat degina savo liemenėlių deformuotas krūtis prieš svilinančią dievo saulę. juk mes visi šitaip elgiamės. kaip rašė R. M. - "pripučiamos lėlės tyruose" . argi ne mes? argi ne mūsų harmonijos-chaoso teorija, o iš tikrųjų tik vienybė (ši sąvoka arčiau vienatvės negu bendrumo) tyvuliuojanti kažkur už pusiaujo. ji pasakojo, jog kažkas gyvena ekvadore, kad kažkas valgo saulę kas kartą įlipdamas į baseiną, kad paliečia žmonos kaklą jai miegant ir šnibžda tylius žodžus į sūnaus ausį šiam būnant toli toli europoje. ji taip pat kalbėjo apie mano išradimus, mano nudegusius nuo atviros liepsnos plaukus, mano pražilusią galvą, mano ausis, kenčiančias nuo ausies kaušelių hipertrichozės. na          tai  ...

aš turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu turiu turiu, turiu, turiu, turiu, turiu, turiu turiu tur...

vis dar galvoju, jog gyvenimas per sunkus nieko nerandančiai. šįvakar thangka.  užsidengiu galvą peteliške. tyliai dainuoju atklydusią wonderwall , ir suprantu, jog paskutinį kartą tai dariau kažkada vasarop. idomu, ar kitą vasarą vis dar niūniuosiu, ar dainuosiu, ar ar ar ar ar.. thangka thangka  thangka rašau jums ją čia, nors, sakiau, to niekada nedarysiu. taip pat tyliai laukiu Kalėdų. taip pat pradedu taupytis RHCP koncertui Lietuvoj. ak, jei tik būčiau kažkas kitas.. jei tik būčiau..  pridenk mano veidą kaip tibeto išminčius pridengia dievų iškankintas akis pridenk, kad rytoj vėl galėtum nuimt šitą audeklą nuo būties nuo paveikslo kad aš vėl praregėčiau gyvybei ir dvasiniam skurdui kad vėl būčiau skaidrus kaip kad tu o neegzistuojantis mano mylimiausiasis dieve (norėčiau patekti į dangų už meilę už šitą niekada nesibaigiantį artimo jausmą už šitą nepaliaujantį tęstis nežemiškos lemties laukimą) G.V.  '11'11'20

nebesugebu gauti, tik duoti, duoti duoti. gal kitaip ir nenoriu. brūžinu keistą people are strange , nes they really are laikau burnoje karštą bulvę, už dvidešimtį litų gautą pamoką tausoju ir saugau. nesimeldžiu, ne, tik galvoju, kad niekada neparašysiu nieko panašaus į "dangus iki kaulo užgyja" kad nenupaišysiu kažko, kas dar nenupaišyta nepasakysiu, nepadarysiu nieko kito, apart štai šito būvio. baigiantis, lėtai pianinu skambant mano antrąjai dešimčiai bijau, kad nieko, apart šito visko , šios akimirkos, nenuveiksiu. nes gali turėti juodą elektrinę gitarą, gali turėti pilnas lentynas knygų, ir neturėti Minties, neturėti jokio egzistencijos tikslo, kurį tau būtų užbrėžęs dievas, moira, ar bet kas kitas. nes norisi, kad kas nors kartais imtų ir už rankos pavedėtų keistu keliu, kurį pats pasirinkai. nes baisu neturėti kur skristi. baisu, jei skrendi ne į tą pusę, jei jėgos jau baigiasi, o sielos namai vis dar tušti, su vos keliomis klaidžiojančiomis būtybėmis, kurio...

 nes, ak, galėjau meluoti. jau dabar jau dabar jau dabar turiu juodą kvailą kepurę, ir po ja man namai. namai. namai. gal ne vieninteliai. nes štai, ak, jis tapo, jis tapo.  o man kojų pirštai vėl ima šilti nuo šviežių mėtų, nuo rudeniu kvepiančių plaukų ar nuo vėl nugrotų pirštų. ak, gera, kad judu toliau. nes štai, ak, jis tapo, jis tapo.  aš būčiau paprašiusi dar laiko, bent akimirkos. bet juk laiko į rankas nepaimsi. paguoda tokia, kad jis tapo.  kad šypteli retkarčiais. iš po žalio megztinio rankovių, kad ir rudenėjančiu lietumi suteptų. nes, ak, ak, aš statau nebe getus, o tadž-mahalus. delnai ir skruostai išraudę eilutėm "jis tapo, ak, ak, jis tapo"  ir kodėl tai kartoju                             na ir kas na ir kas na ir kas štai ir nauja mantra. štai ir naujai išgalvoti sapnai. nes jis tapo. iš po žalio megztinio rud...

o kartais - pykšt pokšt ima ir užtenka nedaug pirmo sniego laukimo prasijuoktos istorijos pamokos šiek tiek garso ir "kaip burė įplyšta anapus ir tu tyliai užkalbi miegą" - - - ir čia niekas. tiesiog šiaip. šiandieniniai šypsniai. [jūsų teismui - mano mylintys mylimieji]

visos ponios tokios. aš galėčiau nukirsti joms rankas, tik kad pati jau be pirštukų. nebegaliu net groti, net rašyti, kartais galvoti nesiseka. nes "jei ne tu, tai kam man rankos" - paklausčiau. nes jei ne tu, manęs gal iš viso nebūtų. o gal. žinau tik tiek, kad noriu keltis anksti. noriu eiti ir gal fotografuoti, bet greičiau eiti ten, kur kažkada radom skeletą. kurio dabar jau neberasiu. greičiausiai jo vietoje užsidegsiu tą nematomą minties cigaretę, kurią visada rūkau, nes tikrosioms "blauzdos per skystos", nes tikrosioms virvėms kaklas per silpnas. juk aš kaliu šitoj belangėj visą šimtmetį, rodos, jau turėčiau būti pripratus prie dryžių, jei ne ant odos, tai bent ant kaklo ar marškinių, kurių nebenešioju. laukiu ateinant žiemos, tada keistą sumaištį galvoj ir Joje, kurios egzistavimą esu linkusi neigti, galėčiau pateisinti tiesiog šaltu metų laiku. nes "jei ne tu, tai kam man rankos" . jei ne tu, jei ne tu, jei ne tu... tada, matyt, aš. štai kal...

būtų gerai, jei tik žinočiau, kas Tai buvo. būtų gerai, jei sugebėčiau atsidžiaugti savo mažais laimės grūdeliais. būtų gerai, jei išsiaiškinčiau, kokia muzika grojo fone. mat ji sakė, kad esu panaši į prancūzę rytais. mat gal greitai vietoje, kurios koridoriai kartais aidi, bus atidaryta mano fotografijos darbų paroda. mat ji vis klausinėjo, kodėl tylėjau ir nepasirodžiau iki šiol. mat, ak, aš vėl jaučiu tekstus. ir rytoj kelsiuosi ketvirtą, nes su ypatingu dvejetu (o gaila, kad be to trečiojo) plauksime rūkais į kitus tolius šaudyti kengūrų. ir laukiu nesulaukiu, kada galėsiu su tuo trečiuoju pasidžiaugti, nors tada greičiausiai jau nebebus dėl ko. ir šypsausi gerdama dovanotą, neišsenkančią arbatos upę. ir myliu, viso labo tik šypsniais myliu žmones, kurių niekada iki galo negalėsiu išmylėti. aš aikčiočiau, jei tik turėčiau gerklę gumului nuryti. ne, viskas čia juk tam, gerajam esant... aš šitaip apkabinčiau. šitaip , kaip dar niekada ankščiau.

trys, trys, viens du trys ak, dievinu rudeninį lietų. o sieloj tai šviesu, tai tamsu - per dieną tūkstantį ir dvidešimt tris kartus nusileidžia saulė ir pakyla į šiuo metų laiku Europoje nebūdingą zenitą. pykšt pokšt - pingviniškai geriant latte ir kalbant apie dievus ir teatrą, tylint ilgais numindytais vakarais, retkarčiais nusišypsant ir pasakant "gražus megztinis" galima labai daug. ak, mylėti, mylėti žmones, iki kaulų smegenų, net jei ir skaudančiai, mylėti. pykšt pokšt - varnėnų stogai kažkada kažką kažkam vat imsiu ir parašysiu gražaus kažką tokio neištylėdama neišmylėdama tiesiai nuo  palangės į  negertą kavą į literatų gatvę į  tavo širdies plaukus iš savo stoguotų  varnėnų rasodama ak, tik mintys, mintys. apie varnėnus, ir latte, ir laukiančius vakarus, ir dvejetą likusių kadrų kuriuose noriu matyti tik savo mylimuosius. visus iki vieno. pirmą kartą išgirsti Balsą. imti ir nudžiugti šitaip iš karto. ak, ak, ak. aikčiosiu, nemiegosi...

štai imi ir vieną dieną vėl                                     vėl                                         vėl                                             vėl                                           ...

tokiomis dienomis atsibundi, ir jau nebepikta, kad šitaip, kad vis dar gyvas. juk būna, kai šypsantis įskausta riešai ir prie kaklo vis dar jauti kabantį fotoaparatą o batus miegant ant kojų. kai grįžęs sulauki laukto laiško iš to miesto, iš kurio ir grįžai po dvejeto dienų lyg sapno, lyg svajonės ir įkvepi lyg "p.s." pridėtų mėtų. kai suryji žodžius ir vedžioji naujus apie obuolius ir krentančias kriaušes ir medį visatos plaukuos į tave iš aukščiau nei aukštai bežiūrintį. kai supranti, jog šiek tiek pavėlavai, bet ir gerai. gerai, nes jau gera. kai kartoji tą patį sakinį, nes daugiau nebemoki, kai vis verčias per gerklas tas "keista, kaip dieviškai keista" o tu jau rytoj pamatysi, ar kas išaugo iš tavo akių ir širdies. kai prisižadi kitąkart pasisveikint su Vilniaus dvasia ir garbanotu žmogum benamiu kuris mėgsta vaišintis kava. kai supranti, jog dar nieko šitaip nemylėjai ir niekas taip nemylėjo tavęs. ir jauti dėkingumą, kad pagaliau dabar. kad tai jau čia, o...

kai pagaliau imi ir sulauki gyvenime pamestos sielos ir dangaus jungties imi sumautai džiaugtis ir traškėti visomis sijomis perpus. vėl aidi tylūs varpai į mano grindis belsdamiesi iš Ten , žemiau, tik aš jau tyliu. tik aš jau šypsodama tylėsiu. iškalbėsiu. ir kas. ir kas. ir kas. i r  k a s visi vyno buteliai išmesti, tik gatvės vis dar paklydusios. naktys tipena stuburu ir dar kažkuo, šviesios ir neliečiamos. drugiai, drugiai, drugiai mane gelbsti. ir lietūs. lietūs, virš visko, lietūs. tereikia šimtąkart pakartoti vis kitą jausmą saulei kylant, sapnams daužant sienas ir veržiantis pro stogą į tą erdvę , kurioj jau apsistojau. išgelbėta. i š g e l b ė t a girdit? matyt, dar niekas nejuto tiek arbatos skonio kaip aš. jūs turite savo kalbas, o aš tik alsuojančią gyvenimu nugarą ir žingsnius tyliuose namuose visiems miegant. vis dar krenta nuo stogo koncentruoto jausmo prisisprogusios sielos. vis dar jaučiu tą la į kurią subėga visos mintys. d i e n a  p o  d i ...

save some face   ybuhhjyuifyuir  kvėpuojančių sielų balsai  never reachin' the end   fall in the sea  let me take you (....jkfhgvg.....)   kflecsvrs   green smoke mad pure floathing lightning   stop your train in a wrong place įkvėpt. iškvėpt. ir velniop. vilnijančios sielos ir protai mano žvilgsniais besiliečiantys mano pirštus atkartojantys mano miegu užmigdantys svetimus besilupančius šiltus amžinai žydinčius lotosuos mus - - - budas