gentis

man patinka moterys ir tie keliai, kuriais einu. man patinka vyrai ir jų kojos augančios iš plaukuotų vazonų. man patinka daužyti daiktus pirštais. įsivaizduoti, kad nulipusi į pirmą aukštą rasiu gyvenimo prasmę. vėjas plaukuose, tūstantis viena žuvėdra tarp pirštų. aš eilinį kartą nieko nepasakau. pasakau daugiau nei norėčiau. norėčiau karšto šokolado.

dabar viskas sukasi tik apie skausmą ir kaip paslėpti alergijos išėstas kojas po dirbtine tunika. nes daugiau viskas lyg ir nieko. nes viskas tampa lyg ir nieko. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . vis dar mėtau strėlytes į niekeno nuotraukas ant durų. vis dar verdu indišką čajų, pučiu pasigėrusį didžeridą, verkiu, kai skauda. neverkiu. tylint saulei vis nesiryžtu miegoti, užbaigti, pasakyt, kad nelemta. duok dieve, kad lemta. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . keista, taip dieviškai keista ant kelių tau galvą padėjus įaugti plaukais ir numirti  . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . nes keista, taip dieviškai keista, padėjus galvą ant senų medinių laiptelių tikrai norėti. nes tai yra kylančio mėnulio garsas dangumi užlietų moters krūtų garsas debesiu sklendžiančio vaiko kvėpavimo garsas traškančio ledo po kojom                    ...

gerai, būkim atviri. vienas. du. trys. aš pakylu ir išeinu. dabar. jau greit. nes laukiu žinios. iš kito laido galo. iš kito šitos Ne-mano šalies galo. iš kito klasės galo. iš kito stygos galo. nes viskas pasileido velniška rulete. taigi čia aš iš savo ateities žaidžiu. ir pralošti, matyt, noriu. virš visko, noriu neturėt ateities. gal, kai ateis laikas, ir neturėsiu. gal, kai ateis laikas, turėsiu jūsų ateitį. gal tai jūs ateities neturėsit. aš neturiu ateities . o kai ateis laikas, ir jūs tą laiką pavadinsit mano ateitim, tai nebus mano, ta bus jūsų ateitis. aš niekada neturėjau ateities. o kai ji ateis, dar labiau neturėsiu. ( marčėniškai, marčėniškai, ne? ) o kai ji ateis, duok die (ve juk neapsiverčia liežuvis sakyt), kad jusčiau tą patį, ką jaučiu dabar. stygų, šilumos, arbatos, laiškų ilgesį. ilgesį to, ko niekada gerai nepažinojau. ilgesį to, kas į mano esamą ateitį jokiais būdais neįeina. trys, du, vienas. nebe taškais. nebe laukimu. nes gal visgi n...

aš juk galėčiau parodyt pati sau, ko gi trūksta toj kasdieninėj kankynėj. ir kai pagaliau tai atsirdo, (vėl, vėl vėl, ak, dieve mano, vėl)                                                                                       imu ruoštis smegenų transplantacijai atsijungti nuo jausmo                                nuo pačios sielos, kaip galbūt pasakytų Kabukis aš juk jo nepažįstu, tačiau jis mane pamokė daužyt lėkštę ...

valso ritmu kalėdos ir raudonas kaspinas ant rankų juk jis keliaus į plaukus ar tavo sesuo jį rišdama būtų pagalvojusi...? ne, nemanau juk tu irgi nemanei nes tau manyti ir nereikia. gal niekada nereikėjo. juk senos vienuolės taip pat degina savo liemenėlių deformuotas krūtis prieš svilinančią dievo saulę. juk mes visi šitaip elgiamės. kaip rašė R. M. - "pripučiamos lėlės tyruose" . argi ne mes? argi ne mūsų harmonijos-chaoso teorija, o iš tikrųjų tik vienybė (ši sąvoka arčiau vienatvės negu bendrumo) tyvuliuojanti kažkur už pusiaujo. ji pasakojo, jog kažkas gyvena ekvadore, kad kažkas valgo saulę kas kartą įlipdamas į baseiną, kad paliečia žmonos kaklą jai miegant ir šnibžda tylius žodžus į sūnaus ausį šiam būnant toli toli europoje. ji taip pat kalbėjo apie mano išradimus, mano nudegusius nuo atviros liepsnos plaukus, mano pražilusią galvą, mano ausis, kenčiančias nuo ausies kaušelių hipertrichozės. na          tai  ...

miegu. vis vairuoju ir miegu savy žiemos žiemos žiemos miegu ak... aš šitaip atsidusčiau, jei tik sugebėčiau. atsidusčiau Tau į ausį tuo pirmu sniegu krintančiu šiluma tiesiai už kaklo mano mielas, tu per daug spragsi pirštais spragsi taip, tarsi snaigėmis varytumei mane iš proto. dabar grįžk prie savo darbų, o aš grįšiu prie arbatos ir stepių vilkų. ir būsim atsiskaitę. kaip ir kiekvieną dieną.

šiandien atsisveikindama pagalvojau, kad tai niekada nepraeis. kad aš niekada nenurimsiu. kad jau niekada nepami (r) šiu. nes net jei viskas būtų aiškiau nei dieną, nesugebėčiau taip imt ir... . . . ak, greičiau iš dėžės. greičiau iš čia!

nebesugebu gauti, tik duoti, duoti duoti. gal kitaip ir nenoriu. brūžinu keistą people are strange , nes they really are laikau burnoje karštą bulvę, už dvidešimtį litų gautą pamoką tausoju ir saugau. nesimeldžiu, ne, tik galvoju, kad niekada neparašysiu nieko panašaus į "dangus iki kaulo užgyja" kad nenupaišysiu kažko, kas dar nenupaišyta nepasakysiu, nepadarysiu nieko kito, apart štai šito būvio. baigiantis, lėtai pianinu skambant mano antrąjai dešimčiai bijau, kad nieko, apart šito visko , šios akimirkos, nenuveiksiu. nes gali turėti juodą elektrinę gitarą, gali turėti pilnas lentynas knygų, ir neturėti Minties, neturėti jokio egzistencijos tikslo, kurį tau būtų užbrėžęs dievas, moira, ar bet kas kitas. nes norisi, kad kas nors kartais imtų ir už rankos pavedėtų keistu keliu, kurį pats pasirinkai. nes baisu neturėti kur skristi. baisu, jei skrendi ne į tą pusę, jei jėgos jau baigiasi, o sielos namai vis dar tušti, su vos keliomis klaidžiojančiomis būtybėmis, kurio...

mes pradedam keistis. kartu. kartu.  atskiromis detalėmis. kartu, vis susižvelgdami kartą į pasitaikančią tylą. vienas, du trys - aš buvau prancūzė šiandien, per septintąją. keturi, keturi, būčiau šokusi valsą, jei tik kas būtų pakvietęs. būčiau užsimerkusi ir išrėkusi iš savo kūno bežodiškai lendančias gyvates, nes muzika taip daro. nes jau einu dar nebūvotomis Paryžiaus gatvėmis. žinau kiekvieną akmenį ir gatvės muzikantų atodūsius. imuosi Bložės tyliai murmėdama savajį vėl atmintą merci.  merci, už viską. merci, merci, merci už neperžiūrėtas eiles. merci, už tai, kad jau. o ir merci pasikeitęs. nes imu keistis. gal į paryžietišką moterį baltu veidu, raudonom lūpom ir akim. gal tik į per daug aistringą ir romantišką vabalą ant baigiančių išvasarėti kojų. ir plaukų. man patinka kitų plaukai. ak, galėčiau glostinėti juos per naktis, per dienas, jei tik galėčiau. nes jie kaip žolė, kaip mintys - žali. ak... ne, daugiau jokių ak.  nes keičiuosi. v...

štai imčiau ir ištylėčiau melodijas. nes šiandien man lemta, šiandien tik ir tegaliu - tylėti atsisėdus ant suolo ir nunarinus galvą tai į knygą, tai į lapus po kojom. nes tylintiems nieko nereikia. tylintys nieko nebijo. ir aš norėčiau tylėti kad nieko nejausčiau, nes štai ima ir pasidaro per daug. tylintiems nebūna per daug. jie gali užsiimti politika, matematika ar suprast tai, ko aš niekad nesuprasiu. žinoma, gali apsimesti, bet net tylėti nesugebu. bet tyliu. nes tylintiems nieko nereikia. tylintys viską žino, tylintys niekada nemiega. ak ak ak - tylintys juk nesako ak . tai aš sakau.

o mes juk galim ištiest rankas ir skraidyt tekančiose visatose, tarp begalybės plaukų, tarp mirusio dievo pirštų. ugninės gyvatės leidžiasi nuo kalnų, vėjas išsijoja gyvastį lygiai taip pat, kaip pats sijojai šilkinį smėlį lėtoje ir nenuginčijamoje vaikystėj. jis šnekėjo, jog bijo būti vienas, ir šimtąjį kartą aš norėjau apkabinti tik per ypatingas šventes matomą dailininką. aiškino apie muziką ir žodžius ir tą kitą pusę kurioje slypi daugiau nei gali iškalbėti ir aš vis kartojau, jog jis niekada nebus vienas ir suvokiau jog už jokius pinigus nesugebėčau jo paleisti mat jau buvau. status kalnas ir judesys tyliai prikaustė kojas ir rankas, tik ne prie kryžiaus. violetinė naktis tekėjo šlaunimis ir dar kažkuo palikdama po savęs švelnų velveto aromatą. o aš juk bandžiau. lauke maharadžos vėl spjaudo ant manęs ir mūsų ir tavo slenksčio tylius pažadus apie kažką dar geresnio. galėjau ištiesti ranką, po galais, juk galėjau. ir ne kartą rūkuose skęstančios mintys ir amnezija

viskas tik į šviesą. vėl į šviesą gerai, kad pasakiau, kad mano siela kartais serga. kad jai reikia poros dienų vėl išmokt kvėpuot ir tik tada tęst. man patinka tokios lietingos vasaros dienos tada gali minti dviračiu be purvasaugių ir svajot apie pažintis su žmonėmis (ir if you see her, say hello a star called sun esu tuštuma, sumišus su vyno vakarais ir cigaretėmis tarp kojų pirštų the smell before.. after rain Au-- angelai protingi? ) kitapus šitų raidžių žinoma, galėtum tiesiog parašyt laišką bet tada neliktų to išskėst rankas ir skrist su pakilt dvasia visatos pusėn ir paliest pirštu tą begalybės dalį prie kurios kojų kada nors užmigsi su šypsena veide štai čyru-vyru kraipai galvą į šonus ir džiaugiesi, kad kuo toliau, tuo geriau jie atsiliepia apie tavo kūrybą kadrus ir vaidmenis kuo toliau tuo geriau groji dainuoji ar tiesiog šypsaisi ar apsimeti nesveika tik tam kad užuostum dangaus kvapą pajustum vėją tarpupirščiuose žolę po basomis kojomis vid...

skrendant galima svajot tik iki tol kol nepajauti aplink mirštančių laukinių mustangų sielų kol jos vis dar gyvos ir leidžia bei gali kvėpuoti tau į virpantį kaklą savo esenciją prisotintą jausmų kurie niekada neturėjo teisės paliest tavo beveidės sielos ir šaltų pirštų naktimis dažnai galvoju apie mirusius ir vis dažniau ir ilgiau šaukiu tamsai kad paliktų mane kad nustotų melstis prie mano tuščios lovos ir eitų ieškot ramybės į svetimas plynes nebenoriu kad ji išklausytų rašau ant sienų kad išprotėjau kad jau negaliu ir nenoriu taip tyliai skrist vis žemyn žemyn kol neliks manęs ir kol nieko neliks nes žemai tik veržiantys pančiai nes žemai tik laukiniai mustangai nes žemai tik mirusios nuotakos ir tušti nuodų buteliai nes ten jie niekada nebus o ir aš ne auksinė tamsoje nešviečiantis skraidantis objektas tiesiantis žalian dangun rankas nuo saulės įkaitintas nuo vėjo sustirusias nuo bemiegių naktų nudžiuvusias paskolink man lašą degančio kūno gal prisikėlus angelu tau į rankas nukri...