gentis

tu mane pamiršai.  ir aš tave pamiršiu, Rondo šiandienai užtenka to, jog vieną vienintelį kartą matytas žmogus vietoj tiesiog "labas" tau sako: "gal išgerkim kavos"; žinojimo, jog ne poetas tu, palyginus su visais sėdinčiais toje pačioje patalpoje, ir šiek tiek toks, kai pasako, kad vis dėlto esi velniškai talentingas. drawback  aš tau nupiešiu. tu man atgal. juk nelabai turiu ką pasakyt. "šitą parašei Kongui? tam Kongui?" taip. "o kada man parašysi?" kada nors. "o kas tas A.N.?" nelabai svarbu. parašiau juk ir adelei. gerai, kad ji nežino apie tai. gerai, kad nė vienas iš jų nežino. gerai, kad nė vienas iš jų nesuskaitys nieko, ką parašiau. nebent lengvą sapaliojimą apie aklą dalgininką Kazį. kavos. vyno. muzikos. pilnas. gyvenimas. arbatos. o labiausiai trūksta pokalbių. žmonių. tikėjimo. žmonės, kur jūs dingot? užkalbinkit mane, nagi, užkalbinkit. aš tampu panaši į 87 keltuvininką prestižiniam NY viešbuty. ma...

amžinas, nesikeičiantis miegas trise-viename. rūkai virš mūsų, mirš visko, drebančios nekylančios saulės spinduliai, kelios laimės, kelios pakalnės tomis naktimis vis dar migdo paburkusią sielą. o atrodo, gimiau. o atrodo, kad gal. gera jausti kažkieno petį po savo atsvara, nors ir skauda smilkinį nuo spaudimo ar miego. galvojau, kad napoleonas nieko nebevertas, nieko neturėjęs paranoikas, žemės ir tiesos - savo tiesos - apsėstas medis, kažkada nukirstas kaip ir šimtai kitų. tavo kaklo duobutėje rytas - pasakyčiau, jei dabar būtum. vidines drebules reikia iškirst, reikia išravėt daigelius anksčiau laiko. virš laužų pakyla dar nematytos skraidančios lėkštės. aš nepradedu išmylėti. kalbu česnakais ir kitom daržovėm. gera. kalbu buda. kalbu po stalu susirietusi savo vienatiniam sijone. kalbu Stankumi, neiškalbėtu Stankumi, neišmoktu Stankumi, spaudžiu jo nesamą ranką, būsimą ranką. paleisti viską? paleisti, gyventi ramiai? skaudant? palesti viską. paleisti, gyventi ramiai. net ir ...

gerai, būkim atviri. vienas. du. trys. aš pakylu ir išeinu. dabar. jau greit. nes laukiu žinios. iš kito laido galo. iš kito šitos Ne-mano šalies galo. iš kito klasės galo. iš kito stygos galo. nes viskas pasileido velniška rulete. taigi čia aš iš savo ateities žaidžiu. ir pralošti, matyt, noriu. virš visko, noriu neturėt ateities. gal, kai ateis laikas, ir neturėsiu. gal, kai ateis laikas, turėsiu jūsų ateitį. gal tai jūs ateities neturėsit. aš neturiu ateities . o kai ateis laikas, ir jūs tą laiką pavadinsit mano ateitim, tai nebus mano, ta bus jūsų ateitis. aš niekada neturėjau ateities. o kai ji ateis, dar labiau neturėsiu. ( marčėniškai, marčėniškai, ne? ) o kai ji ateis, duok die (ve juk neapsiverčia liežuvis sakyt), kad jusčiau tą patį, ką jaučiu dabar. stygų, šilumos, arbatos, laiškų ilgesį. ilgesį to, ko niekada gerai nepažinojau. ilgesį to, kas į mano esamą ateitį jokiais būdais neįeina. trys, du, vienas. nebe taškais. nebe laukimu. nes gal visgi n...

aš juk galėčiau parodyt pati sau, ko gi trūksta toj kasdieninėj kankynėj. ir kai pagaliau tai atsirdo, (vėl, vėl vėl, ak, dieve mano, vėl)                                                                                       imu ruoštis smegenų transplantacijai atsijungti nuo jausmo                                nuo pačios sielos, kaip galbūt pasakytų Kabukis aš juk jo nepažįstu, tačiau jis mane pamokė daužyt lėkštę ...

sakai, esu tamsus poetas ir tegul esu pūliuojančiais ir kruvinais dantim šviesus alus, po to tamsus alus jei nori, užsigerk manim [S.P. 1995] ir man kartu, ak, kartu šitai. tas keistas dualizmas lendantis per smegenis, akys žolėje, veidas žolėje, tavo galva žolėje, plaukai prie visatos plaukų, besistiebiantys, bekylantys mano vaizduotėje statiškai, keistai, su daugybe nereikalingų rankų aplinkui. aš šoku, šoku tau į veną ir leidžiuosi pasroviui, iš pliuso į pliusą. nes mes vienodi poliai, atrodo, ligi skausmo vienodi. šita simbiozė, šitas mūsų dualizmas šlykštus, koktus. ak, jei tik galėčiau viską pasukti aukštyn kojomis. tuomet mudu prasilenktumėm skirtingose sferose, danguj ir žemėj, prasilenktumėm kaip dar neikas kitas nebuvo prasilenkę. nieko neprarasta, nieko neatrasta, gal net išpūsta šimtai valandų beprasmio nemiego ir tavo plaukų žolėje, tavęs žolėje, blakstienų visatos plaukų gelmėj nusisukančių. užsimerkiu, nebelaukiu, ak - man niekad nereikėjo laukti. nes šis dualiz...

kątik grįžusi iš tylos ir oazės mintims. ak, aš jus apkabinčiau, ir apkabinsiu, ypač tuos, kuriuos labai labai myliu. ištiesiu ranką, ir tu tolsti, tolsti, tolsti, nors ir rodžiau į dangų pirštu. nors negaliu net to piršto pakrutinti, kad ką nors pakeisčiau. ak, ir ką, nieko, nieko nieko. sėdžiu, šypsausi, tyliu. ir jei pabėgsi vien dėl to, kad šypsausi, pabėk dabar. nes pasiilgau tų vakarų su išmindytais keliais, su baigiančiomis išsekti kalbomis. nes pasiilgau, ak, pasiilgau pasakyti, jog pasiilgau, vos vieną kartą kartoto. nebebijau, tik nejudinu nė piršto. padaryta pirmoji gyvenime avarija. pirmą kartą galinėtasi su ipykusiu avinu. melstasi už musę, besiplakančią į stiklą. mytėta, grota, kalbėta, dirbta, valgyta susiėmus dvasia už rankų. tylėta po valandą kasnakt, susėdus žvakės šviesoje, bijant sukelti garsą, skusta bulves su keistomis dainomis. ak, mieloji mano, mieloji, žinau, jog žinot, jog tai jums - aš laukiu, laukiu tos akimirkos, kai išlipsiu jūsų Mieste. ne...

vienas, vienas du, sound check, check, check one two... įjungiu garsą burnytėje. prasiseda. išvažiuoju trejetui naktų, trejetui dienų. laukiu, kad kas pasigestų, bent akimirką. nes tik norėčiau, kad būtum čia . norėčiau, kad patekęs į mano apdulkėjusią sceną niekada neiškeltum iš jos kojos, kad paliktum pėdsakus sausose, akis graužiančiose dulkėse. laukiu, kad kas pasigestų. laukiu, kol sugebėsiu to nebedaryti. nes moterų darbas - laukti vyrų sugrįžtančių iš žvejybos jūroj per audrą. nes moterų darbas - tikėti ir viltis, gimdyti vaikus, virti valgį paskanintą meile ir cinamono lazdelėm. nes moterų darbas - surinkti šukes po kiekvieno barnio, jomis kad ir netyčia susipjaustyt rankas, kad dar ilgai atsimintų. nes moterų darbas - neturėti kitų dievų, tik tą vieną, kuris nesiilgi. galėčiau salomėjiškai kreiptis, "ak, brangioji mano plunksna" , bet jos neturiu. pamečiau, gal net niekada neturėjau. todėl keliauju atrasti. moterys nekeliauja. jos laukia. bet tik...

 nes, ak, galėjau meluoti. jau dabar jau dabar jau dabar turiu juodą kvailą kepurę, ir po ja man namai. namai. namai. gal ne vieninteliai. nes štai, ak, jis tapo, jis tapo.  o man kojų pirštai vėl ima šilti nuo šviežių mėtų, nuo rudeniu kvepiančių plaukų ar nuo vėl nugrotų pirštų. ak, gera, kad judu toliau. nes štai, ak, jis tapo, jis tapo.  aš būčiau paprašiusi dar laiko, bent akimirkos. bet juk laiko į rankas nepaimsi. paguoda tokia, kad jis tapo.  kad šypteli retkarčiais. iš po žalio megztinio rankovių, kad ir rudenėjančiu lietumi suteptų. nes, ak, ak, aš statau nebe getus, o tadž-mahalus. delnai ir skruostai išraudę eilutėm "jis tapo, ak, ak, jis tapo"  ir kodėl tai kartoju                             na ir kas na ir kas na ir kas štai ir nauja mantra. štai ir naujai išgalvoti sapnai. nes jis tapo. iš po žalio megztinio rud...

štai imčiau ir ištylėčiau melodijas. nes šiandien man lemta, šiandien tik ir tegaliu - tylėti atsisėdus ant suolo ir nunarinus galvą tai į knygą, tai į lapus po kojom. nes tylintiems nieko nereikia. tylintys nieko nebijo. ir aš norėčiau tylėti kad nieko nejausčiau, nes štai ima ir pasidaro per daug. tylintiems nebūna per daug. jie gali užsiimti politika, matematika ar suprast tai, ko aš niekad nesuprasiu. žinoma, gali apsimesti, bet net tylėti nesugebu. bet tyliu. nes tylintiems nieko nereikia. tylintys viską žino, tylintys niekada nemiega. ak ak ak - tylintys juk nesako ak . tai aš sakau.

ak štai visos mano raidės krisdamos pradyla iki pat žvaigždyno ligi pat kitos širdies ak kurios nepasiekiu ak kurią baigiu pamesti ir dar iki kitos kuriai ak nerašau ak kaip norėčiau rašyti ak kodėl viskas šitaip šį rudenį kada pati save pametusi jau bėgu nuo kalno tai ar tik dangum iš nieko ar iš rūko ar iš bebro dančio ak žinau žinau žinau nebauskit geriau teiskit iki paskutinio iki paskutinio iki lyg ir verkti noris lyg ir verkti galėčiau lyg ir ak ak ak ak ak kodėl šitaip stuksenu sau galvą į kėdę ar tik jausmą širdin tuk tuk tuk tuk tik tuk tik tak tik tuk tuk tik tak tuk tuk tik tak tik tuk tuk tuk tuk tak tik tak tuk tik tak tu tu tu tu tu tu tu tu tu tu tu vežk mane į pasaulio kraštą tolyn nuo baimės ar tai gėdos ar tai ak šitaip pasiilgau gaisro ar tik šiaip matyt kad niekas kitas nemato

mano tylos lėtai sninga kunigams ant pečių. jų koridoriai pilni iki viršelių išdegusių knygų. visos kadais išvaduotos sielos glaudžiasi tai po vargonais, tai po purvinais balkonais - tyros, nesuteptos suteptų minčių vertos skaistyklos kampai. ir kas iš to, jei aplink - šimtai bejausmių kanalų, su šimtais bejausmių veidų. jei žinai, kad tikrovei užtektų tik vieno. as if - tylintys traukiniai gieda vis dar alsuojančią goodbye norma jean , o tu žvelgi į savo mėlio atspindį baloj ir matai dalį jos savyje. matai save joje. mes esam vienis. prakeiktas, laukiantis, byrantis vienis. mėlis. kažkas. ir jei dabar pagaliau iš dagaus nukristų kometa, ir pribaigtų mane, ir pribaigtų visus, juokčiaus į akis visatai. na tai, kas, kad mes nieko neturim. kad mūsų namai - po dangum, po skylėtom kepurėm. kad kartas nuo karto mes - dvasios našlaičiai. maktub , - jis paima mano ranką ir vedasi per dykumą. o aš vis einu ir einu neatsisukdama. tikiu ir pasitikiu. tikiu. aš į tavo akis kaip į dangų ...

o man tai jau kas pagaliau viskas taip kaip kažkada ir norėjau: šimtai valandų scenoj su šimtais paprastų stebuklingų žodžių iš tokių stebuklingų žmonių per praėjusią savaitę tapusių neatskiriama mano esybės dalim nebežinau kaip reiks be to ištvert visus tuos du mėnesius nors noriu tikėt, kad ką nors sugalvosim atrodo, visi žavimės Burton'u skaitėm harį poterį mokėmės baisiausiose panevėžio mokyklose mylim Jdepp'ą poeziją gyvenimą muziką teatrą ir visi jaučiam kažką daugiau nei vien tik žodžius atrodo, po beveik pusmečio pertraukos kažkas ima ir šitaip nuoširdžiai tave apkabina ne todėl, kad to norėtų pats bet todėl kad jaučia/žino kaip gi tu jautiesi o sekmadienį - kitas gyvenimas