gentis

nepakeldama galvos dar klausiu - ar greitai? kada? čiupinėju galvutę laukdama teksto. šimtąkart pakartojau, kad neturėčiau to laukt. kad neturėčiau kažko tikėtis. negerai, pasakytum. žinau. šimtąkart po šimtą pakartojau sau tai. ir ką. nepadeda. blaškytis kažkur tarp purvinų ligoninės lovų ir savo minties. nelinkėčiau to net ir Kalkauskui, kuris perspėjo mane vos įžengus į teatrą - neik į šitą pragarą, neik.  o aš vistiek. rasiu vietos. nes jei neigsi tai, būsi pats kaltas. tarp nykščio ir smaližiaus turiu baltą balandį, keistos dalininkės nupaišytą juodu tušinuku. jis skrenda man judinant bet kurį raumenėlį. nes jums tokių nereikia, jums tokių negaila. visos durys uždarytos, paskutines varsto vėjas ar keisti pirštai ant nemiegančio kelio. mano pačios. mažulyčio, kaulėto kelio. idomumo dėlei. idomumo dėlei atlapoju langus, uždegu šviesą, baltos užuolaidos skraido po sienas, vis lyžtelėdamos keistus, makabriškus jų kampus. tad gal arbatos?

su kiekviena eilute vis tolyn irtis nuo kranto. viena valty. be maisto, be vandens. be žmogaus. ir kai ji sako, jog viskas gerai, o aš tik numykiu, supranti, jog man reikia , man pagaliau būtina kad kas nors apkabintų. būtent dabar nes atėjo tas laikas, kai akys pilnos ašarų. ak, gi niekada neverkiu. o dabar... dabar man reikia. nieko daugiau neprašysiu. tik dabar, dabar, dabar . ateik. poseidone, kur tu? kur? Poseidone...? kur!

miegu. vis vairuoju ir miegu savy žiemos žiemos žiemos miegu ak... aš šitaip atsidusčiau, jei tik sugebėčiau. atsidusčiau Tau į ausį tuo pirmu sniegu krintančiu šiluma tiesiai už kaklo mano mielas, tu per daug spragsi pirštais spragsi taip, tarsi snaigėmis varytumei mane iš proto. dabar grįžk prie savo darbų, o aš grįšiu prie arbatos ir stepių vilkų. ir būsim atsiskaitę. kaip ir kiekvieną dieną.

atrodo, atsirandu. vėl. po truputį grįžta laikas. pagaliau, pagaliau dirbu. pagaliau susiprotėjo mano makabriškos smegenys (gal) ta proga dedu į šalį stepių vilką ir leidžiu sau nuklyst į Tave mintimis. jis sakė, padės. jis ir padeda. ak, šitaip būt pasiilgus žmogaus ir pajust tai tik tą akimirką, kai jis nebepaduoda tau rankos, kaip visad, o apkabina ir šypsosi. jis sakė, jog iš šios istorijos išeitų nuostabi knyga, ir liepė man rašyti. galiausiai aš ir rašau, tik ne knygas, viso labo istorijas ant eiliuoto popieriaus. štai ir vėl pradedu. nepaisant to, jog pamirštu kvėpuoti ir laiku nusiųsti dovanas,                     jog kartais padauginu liūdesio ir vietoj trumpo šlakelio geriu tiesiai iš butelio,                     jog pažadėjau sau parašyti bene trejetą laiškų, vis dar jaučiuosi ...

aš neturiu namų, nei pavėsio. greičiausiai tik keletą laiškų, kuriuos turėčiau parašyt. bet nebėra kam. viskas nutolę. nutilę. tyliu ir aš. ak, juk ne. gimdau žodžius dainuojant vakarams. pro langą įlekia varnėnai, sutupia galvoj. ir čiauška. barasi. juokiasi neprotinga, pasimetus galva. ir pagalvoju, jog laukiu kalėdų. ne, ne šventės. dvasios kalėdų. tada atsistoju ant saulės nuoga ir dainuoju. ir niekas nežiūri pro vos vos praskleistų užuolaidų plyšius. kartoju visiems aplinkiniams "nieko" ir šitaip gera gera, kad - nieko. kai viskas baigėsi, tu vėl pradėjai žingsniuoti šalia. išbalusiom odom pats virš savęs pakabintas. nenoriu kartot šimtąkart to, kas ir taip pasakyta.  nors tu gal ir neišgirdai. gal jūs visi neišgirdot.

vis dar galvoju, jog gyvenimas per sunkus nieko nerandančiai. šįvakar thangka.  užsidengiu galvą peteliške. tyliai dainuoju atklydusią wonderwall , ir suprantu, jog paskutinį kartą tai dariau kažkada vasarop. idomu, ar kitą vasarą vis dar niūniuosiu, ar dainuosiu, ar ar ar ar ar.. thangka thangka  thangka rašau jums ją čia, nors, sakiau, to niekada nedarysiu. taip pat tyliai laukiu Kalėdų. taip pat pradedu taupytis RHCP koncertui Lietuvoj. ak, jei tik būčiau kažkas kitas.. jei tik būčiau..  pridenk mano veidą kaip tibeto išminčius pridengia dievų iškankintas akis pridenk, kad rytoj vėl galėtum nuimt šitą audeklą nuo būties nuo paveikslo kad aš vėl praregėčiau gyvybei ir dvasiniam skurdui kad vėl būčiau skaidrus kaip kad tu o neegzistuojantis mano mylimiausiasis dieve (norėčiau patekti į dangų už meilę už šitą niekada nesibaigiantį artimo jausmą už šitą nepaliaujantį tęstis nežemiškos lemties laukimą) G.V.  '11'11'20

aš nebeturiu teisės sakyti, kad ieškau. nebeturiu teisės klausti what if? galiu, bet nebenoriu, ne ne ne neee. visi stogai nugaravę, visos dienos praėję, tik kažko dar grežiojuos. ak, tai kenksminga jausmams ir gležnam mano protui. na, ne gležnam. skystapročiams protauti ne gležna. aš grežiojuosi į tą dešinę, kvailą dešinę. visada, ir tik ten. nebegaliu laukti, bet vis dar tikiuos, kad baigsis tai pat ūmai, kaip ir prasidėjo. nes nežinau, iki ko mane gali privesti laukiantys naujųjų metų fejerverkai, į kuriuos nepakelsiu akių. greičiausiai tik kulniuosiu tenai, kur galbūt, jei būsiu labai gera, bus kažkas kitas. galbūt, jei nenustosiu laukti, o šitaip norėčiau. nebeturiu teisės sakyti, jog nuo manęs niekas nebepriklauso. kas rytą tepuosi ant duonos tą "niekas nepriklauso", nors gal vien tik aš ir esu kalta, kad šitaip. nes nemoku šypsotis, kalbėti, ak, nemoku, niekada tinkamai nemokėjau. kaipgi aš šitaip, kaipgi aš... ak. viską į du juodus lagaminus iš palėpės. k...

vienas, vienas du, sound check, check, check one two... įjungiu garsą burnytėje. prasiseda. išvažiuoju trejetui naktų, trejetui dienų. laukiu, kad kas pasigestų, bent akimirką. nes tik norėčiau, kad būtum čia . norėčiau, kad patekęs į mano apdulkėjusią sceną niekada neiškeltum iš jos kojos, kad paliktum pėdsakus sausose, akis graužiančiose dulkėse. laukiu, kad kas pasigestų. laukiu, kol sugebėsiu to nebedaryti. nes moterų darbas - laukti vyrų sugrįžtančių iš žvejybos jūroj per audrą. nes moterų darbas - tikėti ir viltis, gimdyti vaikus, virti valgį paskanintą meile ir cinamono lazdelėm. nes moterų darbas - surinkti šukes po kiekvieno barnio, jomis kad ir netyčia susipjaustyt rankas, kad dar ilgai atsimintų. nes moterų darbas - neturėti kitų dievų, tik tą vieną, kuris nesiilgi. galėčiau salomėjiškai kreiptis, "ak, brangioji mano plunksna" , bet jos neturiu. pamečiau, gal net niekada neturėjau. todėl keliauju atrasti. moterys nekeliauja. jos laukia. bet tik...