gentis

viskas, ką turiu dabar - ilgas rezultato laukimas. viskas, ką turiu dabar - canon grojimas.viskas, ko neturiu - prakeiktas ozono sluoksnis, kuris mane gali sukirsti per anglų įsakaitą. mes triušyje. mes galvojame kad esam protingi, nors greičiausiai neskaičiuojam tik žvaigždžių ir vyno butelių. ir cigarečių. nes ko gi tai verta. tuoj viskas pasikeis. o aš nušoksiu irgi tuoj. rudenėja, rudenėja, lapai žali, ir tai baisu. iškiščiau galvą iš po žemės, ir gal būčiau nebloga gėlė melsvu koteliu. ir būčiau neblogas ozono sluoksnis. kai kurie asmenys leidžiasi jį į veną. apspangę nuo gyvenimo šikniai ir padugnės. gal ir aš ledžiuos. niekaip neprisimenu. got no friends, got no lover got no end ar gali būti daug pabaigų? manau, kad gali. juk įdomiausia gyvent pabaigoj. turėti kilpą. patempti gumą. pakankinti. viskas dėl įdomumo. juk į kiekvieną lėkštą ir anglišką meilės dainą vietoj žodžio baby įdėjus Jesus gautumėm neblogą krikščionišką giesmę. jam nepatinka krikščioniškos gi...

nepakeldama galvos dar klausiu - ar greitai? kada? čiupinėju galvutę laukdama teksto. šimtąkart pakartojau, kad neturėčiau to laukt. kad neturėčiau kažko tikėtis. negerai, pasakytum. žinau. šimtąkart po šimtą pakartojau sau tai. ir ką. nepadeda. blaškytis kažkur tarp purvinų ligoninės lovų ir savo minties. nelinkėčiau to net ir Kalkauskui, kuris perspėjo mane vos įžengus į teatrą - neik į šitą pragarą, neik.  o aš vistiek. rasiu vietos. nes jei neigsi tai, būsi pats kaltas. tarp nykščio ir smaližiaus turiu baltą balandį, keistos dalininkės nupaišytą juodu tušinuku. jis skrenda man judinant bet kurį raumenėlį. nes jums tokių nereikia, jums tokių negaila. visos durys uždarytos, paskutines varsto vėjas ar keisti pirštai ant nemiegančio kelio. mano pačios. mažulyčio, kaulėto kelio. idomumo dėlei. idomumo dėlei atlapoju langus, uždegu šviesą, baltos užuolaidos skraido po sienas, vis lyžtelėdamos keistus, makabriškus jų kampus. tad gal arbatos?

atrodo, atsirandu. vėl. po truputį grįžta laikas. pagaliau, pagaliau dirbu. pagaliau susiprotėjo mano makabriškos smegenys (gal) ta proga dedu į šalį stepių vilką ir leidžiu sau nuklyst į Tave mintimis. jis sakė, padės. jis ir padeda. ak, šitaip būt pasiilgus žmogaus ir pajust tai tik tą akimirką, kai jis nebepaduoda tau rankos, kaip visad, o apkabina ir šypsosi. jis sakė, jog iš šios istorijos išeitų nuostabi knyga, ir liepė man rašyti. galiausiai aš ir rašau, tik ne knygas, viso labo istorijas ant eiliuoto popieriaus. štai ir vėl pradedu. nepaisant to, jog pamirštu kvėpuoti ir laiku nusiųsti dovanas,                     jog kartais padauginu liūdesio ir vietoj trumpo šlakelio geriu tiesiai iš butelio,                     jog pažadėjau sau parašyti bene trejetą laiškų, vis dar jaučiuosi ...

visos ponios tokios. aš galėčiau nukirsti joms rankas, tik kad pati jau be pirštukų. nebegaliu net groti, net rašyti, kartais galvoti nesiseka. nes "jei ne tu, tai kam man rankos" - paklausčiau. nes jei ne tu, manęs gal iš viso nebūtų. o gal. žinau tik tiek, kad noriu keltis anksti. noriu eiti ir gal fotografuoti, bet greičiau eiti ten, kur kažkada radom skeletą. kurio dabar jau neberasiu. greičiausiai jo vietoje užsidegsiu tą nematomą minties cigaretę, kurią visada rūkau, nes tikrosioms "blauzdos per skystos", nes tikrosioms virvėms kaklas per silpnas. juk aš kaliu šitoj belangėj visą šimtmetį, rodos, jau turėčiau būti pripratus prie dryžių, jei ne ant odos, tai bent ant kaklo ar marškinių, kurių nebenešioju. laukiu ateinant žiemos, tada keistą sumaištį galvoj ir Joje, kurios egzistavimą esu linkusi neigti, galėčiau pateisinti tiesiog šaltu metų laiku. nes "jei ne tu, tai kam man rankos" . jei ne tu, jei ne tu, jei ne tu... tada, matyt, aš. štai kal...

mes pradedam keistis. kartu. kartu.  atskiromis detalėmis. kartu, vis susižvelgdami kartą į pasitaikančią tylą. vienas, du trys - aš buvau prancūzė šiandien, per septintąją. keturi, keturi, būčiau šokusi valsą, jei tik kas būtų pakvietęs. būčiau užsimerkusi ir išrėkusi iš savo kūno bežodiškai lendančias gyvates, nes muzika taip daro. nes jau einu dar nebūvotomis Paryžiaus gatvėmis. žinau kiekvieną akmenį ir gatvės muzikantų atodūsius. imuosi Bložės tyliai murmėdama savajį vėl atmintą merci.  merci, už viską. merci, merci, merci už neperžiūrėtas eiles. merci, už tai, kad jau. o ir merci pasikeitęs. nes imu keistis. gal į paryžietišką moterį baltu veidu, raudonom lūpom ir akim. gal tik į per daug aistringą ir romantišką vabalą ant baigiančių išvasarėti kojų. ir plaukų. man patinka kitų plaukai. ak, galėčiau glostinėti juos per naktis, per dienas, jei tik galėčiau. nes jie kaip žolė, kaip mintys - žali. ak... ne, daugiau jokių ak.  nes keičiuosi. v...

štai imčiau ir ištylėčiau melodijas. nes šiandien man lemta, šiandien tik ir tegaliu - tylėti atsisėdus ant suolo ir nunarinus galvą tai į knygą, tai į lapus po kojom. nes tylintiems nieko nereikia. tylintys nieko nebijo. ir aš norėčiau tylėti kad nieko nejausčiau, nes štai ima ir pasidaro per daug. tylintiems nebūna per daug. jie gali užsiimti politika, matematika ar suprast tai, ko aš niekad nesuprasiu. žinoma, gali apsimesti, bet net tylėti nesugebu. bet tyliu. nes tylintiems nieko nereikia. tylintys viską žino, tylintys niekada nemiega. ak ak ak - tylintys juk nesako ak . tai aš sakau.

štai jau visų sielos išrudenėjo. galutinai. kaip pasakytų mano Bedievis Šypsenos Karvedys , žvėrys lėtai pasipuošia auksiniais kailiais ir tyliai slenka iš Miesto. nes tai mes žvėrys                           ir tai mes kailiai štai dvejetas dešinių kojų ropoja per stiklą. ir aš nenoriu, kad ši vasara baigtųsi, kad nors jau rudeniui (į)kvepiant neateitų kalėdos. nes (ne)vėžyje ims rastis vis mažiau ančių, nes orai vis šals, o manęs lyg įsikibusi laikysis raudona mintis, kad jau jau jau jau reikia imti bijoti ar tik mokytis laikus ar datas, bet tik ne lietuvių kalbą. štai saulė ir bokštas kišenėj , o aš šypsausi postringaudama jums apie stogus ir natas kurias gal dar tik išgrosiu vagodama grifą bemieliais pirštukais ištepliotais dažais. nes štai kojinėse jau negrįžtamai apsigyveno ruduo, kurio laukdama nebenoriu įsileisti.

štai imi ir vieną dieną vėl                                     vėl                                         vėl                                             vėl                                           ...

jau ranka nepakyla atsakyt į laiškus ar tai raides ant balzgano veido. atrodo, taip arti, jog siekdama veido paragausiu ir pleiskanų.vis kartoti ir ryti tą lietų nuo gimimo vaduojantį. nuo vienatvės saugo jei neturit draugo nuosavas šuva . pašto blakėmis į raudonų žibintų kvartalą, kas, kad ranka nupjauta. jis sako, dainuoju tik liūdnai. jis sako lie to me takes less time , nors nei to nei to. juk būna tyla pritylėta. dabar jau aklinai. įkraunu bateriją. judu toliau. neneigiu, tik sąpalioju. nelaukiu, laukdama neiškalbu. aah, and so what. tik kad baimė vis dažniau sukausto. nors dar visi metai. metai. o aš jau drebuliuoju. einu šypsotis liūčiai. jau neikas nestabdo. nei.sienos.nei.kūnas. gaila, kad kartais dvasia atsisako. nors ir neklausiu. liepiu. tik taip . tik dabar. kalbėk. juk tai aš bežodė banshee į plaukus įsivėlusiomis natomis sapnuojuos lyg tai degantis miestas, lyg tai byrantys lapai. išsispausk dantų pastos, neužkasi, neišvarysi. liečiu veidu tavo pleiska...

mano tylos lėtai sninga kunigams ant pečių. jų koridoriai pilni iki viršelių išdegusių knygų. visos kadais išvaduotos sielos glaudžiasi tai po vargonais, tai po purvinais balkonais - tyros, nesuteptos suteptų minčių vertos skaistyklos kampai. ir kas iš to, jei aplink - šimtai bejausmių kanalų, su šimtais bejausmių veidų. jei žinai, kad tikrovei užtektų tik vieno. as if - tylintys traukiniai gieda vis dar alsuojančią goodbye norma jean , o tu žvelgi į savo mėlio atspindį baloj ir matai dalį jos savyje. matai save joje. mes esam vienis. prakeiktas, laukiantis, byrantis vienis. mėlis. kažkas. ir jei dabar pagaliau iš dagaus nukristų kometa, ir pribaigtų mane, ir pribaigtų visus, juokčiaus į akis visatai. na tai, kas, kad mes nieko neturim. kad mūsų namai - po dangum, po skylėtom kepurėm. kad kartas nuo karto mes - dvasios našlaičiai. maktub , - jis paima mano ranką ir vedasi per dykumą. o aš vis einu ir einu neatsisukdama. tikiu ir pasitikiu. tikiu. aš į tavo akis kaip į dangų ...

kiek tik pamenu, visi mano sutikti generolai buvo akli.  jų tarpupirščiuose augo miškai. gaila, kad pačių nepastebėti, nesaugoti. tyliai aprimau jų rankose auginama. paminklus niekui statydama. nagi, išsivežk mane šią naktį. ten, kur mėnuliai nešviečia. ten, kur net manęs pačios nebūtų. nes pavargau nuo tų, kuriems reikia. nuo tų, kurie rėkia. aš tyliu, nes nebėra ką pasakyti. tyliu, nes ateina diena, kai nieko sakyt ir ne rei kia.

save some face   ybuhhjyuifyuir  kvėpuojančių sielų balsai  never reachin' the end   fall in the sea  let me take you (....jkfhgvg.....)   kflecsvrs   green smoke mad pure floathing lightning   stop your train in a wrong place įkvėpt. iškvėpt. ir velniop. vilnijančios sielos ir protai mano žvilgsniais besiliečiantys mano pirštus atkartojantys mano miegu užmigdantys svetimus besilupančius šiltus amžinai žydinčius lotosuos mus - - - budas