gentis

miegu. vis vairuoju ir miegu savy žiemos žiemos žiemos miegu ak... aš šitaip atsidusčiau, jei tik sugebėčiau. atsidusčiau Tau į ausį tuo pirmu sniegu krintančiu šiluma tiesiai už kaklo mano mielas, tu per daug spragsi pirštais spragsi taip, tarsi snaigėmis varytumei mane iš proto. dabar grįžk prie savo darbų, o aš grįšiu prie arbatos ir stepių vilkų. ir būsim atsiskaitę. kaip ir kiekvieną dieną.

vienas, vienas du, sound check, check, check one two... įjungiu garsą burnytėje. prasiseda. išvažiuoju trejetui naktų, trejetui dienų. laukiu, kad kas pasigestų, bent akimirką. nes tik norėčiau, kad būtum čia . norėčiau, kad patekęs į mano apdulkėjusią sceną niekada neiškeltum iš jos kojos, kad paliktum pėdsakus sausose, akis graužiančiose dulkėse. laukiu, kad kas pasigestų. laukiu, kol sugebėsiu to nebedaryti. nes moterų darbas - laukti vyrų sugrįžtančių iš žvejybos jūroj per audrą. nes moterų darbas - tikėti ir viltis, gimdyti vaikus, virti valgį paskanintą meile ir cinamono lazdelėm. nes moterų darbas - surinkti šukes po kiekvieno barnio, jomis kad ir netyčia susipjaustyt rankas, kad dar ilgai atsimintų. nes moterų darbas - neturėti kitų dievų, tik tą vieną, kuris nesiilgi. galėčiau salomėjiškai kreiptis, "ak, brangioji mano plunksna" , bet jos neturiu. pamečiau, gal net niekada neturėjau. todėl keliauju atrasti. moterys nekeliauja. jos laukia. bet tik...

o kartais - pykšt pokšt ima ir užtenka nedaug pirmo sniego laukimo prasijuoktos istorijos pamokos šiek tiek garso ir "kaip burė įplyšta anapus ir tu tyliai užkalbi miegą" - - - ir čia niekas. tiesiog šiaip. šiandieniniai šypsniai. [jūsų teismui - mano mylintys mylimieji]

tokiomis dienomis atsibundi, ir jau nebepikta, kad šitaip, kad vis dar gyvas. juk būna, kai šypsantis įskausta riešai ir prie kaklo vis dar jauti kabantį fotoaparatą o batus miegant ant kojų. kai grįžęs sulauki laukto laiško iš to miesto, iš kurio ir grįžai po dvejeto dienų lyg sapno, lyg svajonės ir įkvepi lyg "p.s." pridėtų mėtų. kai suryji žodžius ir vedžioji naujus apie obuolius ir krentančias kriaušes ir medį visatos plaukuos į tave iš aukščiau nei aukštai bežiūrintį. kai supranti, jog šiek tiek pavėlavai, bet ir gerai. gerai, nes jau gera. kai kartoji tą patį sakinį, nes daugiau nebemoki, kai vis verčias per gerklas tas "keista, kaip dieviškai keista" o tu jau rytoj pamatysi, ar kas išaugo iš tavo akių ir širdies. kai prisižadi kitąkart pasisveikint su Vilniaus dvasia ir garbanotu žmogum benamiu kuris mėgsta vaišintis kava. kai supranti, jog dar nieko šitaip nemylėjai ir niekas taip nemylėjo tavęs. ir jauti dėkingumą, kad pagaliau dabar. kad tai jau čia, o...

jau ranka nepakyla atsakyt į laiškus ar tai raides ant balzgano veido. atrodo, taip arti, jog siekdama veido paragausiu ir pleiskanų.vis kartoti ir ryti tą lietų nuo gimimo vaduojantį. nuo vienatvės saugo jei neturit draugo nuosavas šuva . pašto blakėmis į raudonų žibintų kvartalą, kas, kad ranka nupjauta. jis sako, dainuoju tik liūdnai. jis sako lie to me takes less time , nors nei to nei to. juk būna tyla pritylėta. dabar jau aklinai. įkraunu bateriją. judu toliau. neneigiu, tik sąpalioju. nelaukiu, laukdama neiškalbu. aah, and so what. tik kad baimė vis dažniau sukausto. nors dar visi metai. metai. o aš jau drebuliuoju. einu šypsotis liūčiai. jau neikas nestabdo. nei.sienos.nei.kūnas. gaila, kad kartais dvasia atsisako. nors ir neklausiu. liepiu. tik taip . tik dabar. kalbėk. juk tai aš bežodė banshee į plaukus įsivėlusiomis natomis sapnuojuos lyg tai degantis miestas, lyg tai byrantys lapai. išsispausk dantų pastos, neužkasi, neišvarysi. liečiu veidu tavo pleiska...

kiek tik pamenu, visi mano sutikti generolai buvo akli.  jų tarpupirščiuose augo miškai. gaila, kad pačių nepastebėti, nesaugoti. tyliai aprimau jų rankose auginama. paminklus niekui statydama. nagi, išsivežk mane šią naktį. ten, kur mėnuliai nešviečia. ten, kur net manęs pačios nebūtų. nes pavargau nuo tų, kuriems reikia. nuo tų, kurie rėkia. aš tyliu, nes nebėra ką pasakyti. tyliu, nes ateina diena, kai nieko sakyt ir ne rei kia.

save some face   ybuhhjyuifyuir  kvėpuojančių sielų balsai  never reachin' the end   fall in the sea  let me take you (....jkfhgvg.....)   kflecsvrs   green smoke mad pure floathing lightning   stop your train in a wrong place įkvėpt. iškvėpt. ir velniop. vilnijančios sielos ir protai mano žvilgsniais besiliečiantys mano pirštus atkartojantys mano miegu užmigdantys svetimus besilupančius šiltus amžinai žydinčius lotosuos mus - - - budas

varvančios, byrančios, bemiegės migdomos naktys pro mano pirštus slystančios, mano žingsnius atkartojančios. vėl eilutės. vėjas dar niekad nebuvo toks stiprus, toks aiškus, gaivus iš tos pusės kur jūros neužstoja horizontas, kas, kad už šimto mylių pradingusios. kraujas pagaliau įšilo. metas skleist sparnus. užsimerk tai pats dievas ant mūsų spjaudo palaiminti palaiminti narai savo sielose skęstantys

o mes juk galim ištiest rankas ir skraidyt tekančiose visatose, tarp begalybės plaukų, tarp mirusio dievo pirštų. ugninės gyvatės leidžiasi nuo kalnų, vėjas išsijoja gyvastį lygiai taip pat, kaip pats sijojai šilkinį smėlį lėtoje ir nenuginčijamoje vaikystėj. jis šnekėjo, jog bijo būti vienas, ir šimtąjį kartą aš norėjau apkabinti tik per ypatingas šventes matomą dailininką. aiškino apie muziką ir žodžius ir tą kitą pusę kurioje slypi daugiau nei gali iškalbėti ir aš vis kartojau, jog jis niekada nebus vienas ir suvokiau jog už jokius pinigus nesugebėčau jo paleisti mat jau buvau. status kalnas ir judesys tyliai prikaustė kojas ir rankas, tik ne prie kryžiaus. violetinė naktis tekėjo šlaunimis ir dar kažkuo palikdama po savęs švelnų velveto aromatą. o aš juk bandžiau. lauke maharadžos vėl spjaudo ant manęs ir mūsų ir tavo slenksčio tylius pažadus apie kažką dar geresnio. galėjau ištiesti ranką, po galais, juk galėjau. ir ne kartą rūkuose skęstančios mintys ir amnezija

skrendant galima svajot tik iki tol kol nepajauti aplink mirštančių laukinių mustangų sielų kol jos vis dar gyvos ir leidžia bei gali kvėpuoti tau į virpantį kaklą savo esenciją prisotintą jausmų kurie niekada neturėjo teisės paliest tavo beveidės sielos ir šaltų pirštų naktimis dažnai galvoju apie mirusius ir vis dažniau ir ilgiau šaukiu tamsai kad paliktų mane kad nustotų melstis prie mano tuščios lovos ir eitų ieškot ramybės į svetimas plynes nebenoriu kad ji išklausytų rašau ant sienų kad išprotėjau kad jau negaliu ir nenoriu taip tyliai skrist vis žemyn žemyn kol neliks manęs ir kol nieko neliks nes žemai tik veržiantys pančiai nes žemai tik laukiniai mustangai nes žemai tik mirusios nuotakos ir tušti nuodų buteliai nes ten jie niekada nebus o ir aš ne auksinė tamsoje nešviečiantis skraidantis objektas tiesiantis žalian dangun rankas nuo saulės įkaitintas nuo vėjo sustirusias nuo bemiegių naktų nudžiuvusias paskolink man lašą degančio kūno gal prisikėlus angelu tau į rankas nukri...