gentis

"Gyveno kitą kartą trys seserys:  žuvis ir dvi mano rankos" (E. Hemingvėjus) atrodo, išmokstu gyventi gyvybėj išmokstu mokėti išmokstu kalbėt kaip kalbėta žvejų išmokstu išmokti pamiršt nebespjaudyt į šulinius iš kurių ankščiau ar vėliau geriu  velniop ketureiliuota beprasmybė. man ju nėra prasmės. man jau per daug prasmės.  štai čia čia ir čia skauda prisipažink, juk nebe taip, kaip ankščiau.

štai imčiau ir ištylėčiau melodijas. nes šiandien man lemta, šiandien tik ir tegaliu - tylėti atsisėdus ant suolo ir nunarinus galvą tai į knygą, tai į lapus po kojom. nes tylintiems nieko nereikia. tylintys nieko nebijo. ir aš norėčiau tylėti kad nieko nejausčiau, nes štai ima ir pasidaro per daug. tylintiems nebūna per daug. jie gali užsiimti politika, matematika ar suprast tai, ko aš niekad nesuprasiu. žinoma, gali apsimesti, bet net tylėti nesugebu. bet tyliu. nes tylintiems nieko nereikia. tylintys viską žino, tylintys niekada nemiega. ak ak ak - tylintys juk nesako ak . tai aš sakau.

ak štai visos mano raidės krisdamos pradyla iki pat žvaigždyno ligi pat kitos širdies ak kurios nepasiekiu ak kurią baigiu pamesti ir dar iki kitos kuriai ak nerašau ak kaip norėčiau rašyti ak kodėl viskas šitaip šį rudenį kada pati save pametusi jau bėgu nuo kalno tai ar tik dangum iš nieko ar iš rūko ar iš bebro dančio ak žinau žinau žinau nebauskit geriau teiskit iki paskutinio iki paskutinio iki lyg ir verkti noris lyg ir verkti galėčiau lyg ir ak ak ak ak ak kodėl šitaip stuksenu sau galvą į kėdę ar tik jausmą širdin tuk tuk tuk tuk tik tuk tik tak tik tuk tuk tik tak tuk tuk tik tak tik tuk tuk tuk tuk tak tik tak tuk tik tak tu tu tu tu tu tu tu tu tu tu tu vežk mane į pasaulio kraštą tolyn nuo baimės ar tai gėdos ar tai ak šitaip pasiilgau gaisro ar tik šiaip matyt kad niekas kitas nemato

o tą naktį reikėjo rašyti. visada reikia rašyti naktį jei tik to norisi. o nerašiau. dar ne ketvirtadienis, o dievai jau čia. ir ką? ir tik tai, kad saulė leidžias. ir tik tai, kad jau nesugebu net į laišką atsakymo sudėt. nei kaulais, nei grimasom. tik sunku kažkaip. tik kartais gelia. mano laivas išplaukia jau šiąnakt. prašau, nelydėkit, nereikia. p.s. ir prisiminus, juk sėdėta ten, pačiam vidury. akių nenuleista. sapnuota. "turi prašyti jų mandagumo" maldauti, ne prašyti siekti, dirbti, jauvėl dirbti kad prašyt lengvėtų

jau ranka nepakyla atsakyt į laiškus ar tai raides ant balzgano veido. atrodo, taip arti, jog siekdama veido paragausiu ir pleiskanų.vis kartoti ir ryti tą lietų nuo gimimo vaduojantį. nuo vienatvės saugo jei neturit draugo nuosavas šuva . pašto blakėmis į raudonų žibintų kvartalą, kas, kad ranka nupjauta. jis sako, dainuoju tik liūdnai. jis sako lie to me takes less time , nors nei to nei to. juk būna tyla pritylėta. dabar jau aklinai. įkraunu bateriją. judu toliau. neneigiu, tik sąpalioju. nelaukiu, laukdama neiškalbu. aah, and so what. tik kad baimė vis dažniau sukausto. nors dar visi metai. metai. o aš jau drebuliuoju. einu šypsotis liūčiai. jau neikas nestabdo. nei.sienos.nei.kūnas. gaila, kad kartais dvasia atsisako. nors ir neklausiu. liepiu. tik taip . tik dabar. kalbėk. juk tai aš bežodė banshee į plaukus įsivėlusiomis natomis sapnuojuos lyg tai degantis miestas, lyg tai byrantys lapai. išsispausk dantų pastos, neužkasi, neišvarysi. liečiu veidu tavo pleiska...

kiek tik pamenu, visi mano sutikti generolai buvo akli.  jų tarpupirščiuose augo miškai. gaila, kad pačių nepastebėti, nesaugoti. tyliai aprimau jų rankose auginama. paminklus niekui statydama. nagi, išsivežk mane šią naktį. ten, kur mėnuliai nešviečia. ten, kur net manęs pačios nebūtų. nes pavargau nuo tų, kuriems reikia. nuo tų, kurie rėkia. aš tyliu, nes nebėra ką pasakyti. tyliu, nes ateina diena, kai nieko sakyt ir ne rei kia.