gentis

augalai. jie tąsūs ir standūs. jų liauni, greito maisto nesugadinti kūnai greitai apsitraukia žalia mėsa. tokiu metų laiku jie kimba prie rankų. auga rankose. iš rankų. mažos, miniatiūrinės, žieduose telpančios gyvybės formos. prasmės buvimas beprasmiškoje kasdienybėje, ją įprasminančių žmonių neprasmingose mintyse lengvai suprantamas ir egzistenciškai beprasmis. prasmės vieta lentynoje, prasmės vieta plačiajai publikai beprasmėje prasmės sąvokoje. nes kiekvienas darbas, kurio prasmę nusakome žodžiu "beprasmiška", ir yra viso to beprasmiško darbo prasmė - prasmės tame darbe nebuvimas, kitaip tariant, jo beprasmiškumas. tad ir ieškoti prasmės nebūnant beprasmiškoje kasdienybėje, netikslinga, beprasmiška. žinoma, niekas nesuka savo beprasmiškai ant kaklo pritvirtintos galvos, prasminga ta kasdienybė ar ne. mano nuomone, ji net labai prasminga. tai veda prie išvados, jog prasmė priklauso nuo esminio, universaliojo prasmės prasmėje buvimo, egzistavimo bei suvokimo. beprasmybė...

naktimis sapnuoju. stojamuosius. egzaminus. vyną. tave. keista, kad viskas, kas vyksta, įvyksta ir su tavimi. kad kai tu vyksti, tuo pat metu vyksta ir kiti. keista prašyti. sapnuok mane. sapnuok sniegą. buvau pasiklydusi Vilniuj. be praeivių, vidury nakties sugėriau pusę miesto žibintų skleidžiamoje šviesoje besislepiančio dievo. į krūtinę sutilpo ne tik kelios nuotraukos beveik miegančių aktorių troleibuse, bet ir visa panorama. popieriaus lakšte. visas, neaprėpiamas. betoninis. nuogas miestas. šiek tiek tabako, daug balkono. kelios taurės vyno. sapnai. trys ketvirčiai nesusipratimo. vienas ketvirtis - minties. o jai patiko. jai tikrai patiko. mano. žodžiai. jos balsas užkimęs. manasis taip pat. kažkas juda riešuose. "tik bijok netikėt" . perskaitau. važiuodama nutriušusiu autobusu. kažkurioje miesto vietoje. rudai. ant sienos. tik bijok netikėt. tik bijok              netikėt. aš labiausia...

tu mane pamiršai.  ir aš tave pamiršiu, Rondo šiandienai užtenka to, jog vieną vienintelį kartą matytas žmogus vietoj tiesiog "labas" tau sako: "gal išgerkim kavos"; žinojimo, jog ne poetas tu, palyginus su visais sėdinčiais toje pačioje patalpoje, ir šiek tiek toks, kai pasako, kad vis dėlto esi velniškai talentingas. drawback  aš tau nupiešiu. tu man atgal. juk nelabai turiu ką pasakyt. "šitą parašei Kongui? tam Kongui?" taip. "o kada man parašysi?" kada nors. "o kas tas A.N.?" nelabai svarbu. parašiau juk ir adelei. gerai, kad ji nežino apie tai. gerai, kad nė vienas iš jų nežino. gerai, kad nė vienas iš jų nesuskaitys nieko, ką parašiau. nebent lengvą sapaliojimą apie aklą dalgininką Kazį. kavos. vyno. muzikos. pilnas. gyvenimas. arbatos. o labiausiai trūksta pokalbių. žmonių. tikėjimo. žmonės, kur jūs dingot? užkalbinkit mane, nagi, užkalbinkit. aš tampu panaši į 87 keltuvininką prestižiniam NY viešbuty. ma...

matyt virš visko tesugebu mintyse vadinti save jauna kekštyte , groti "nemigą" , neištraukti aukštų natų, norėti aplelsinų. nesibaigiančių apelsinų. skrajojančių virš mano fantasmagoriškų arklių. apelsinų. Zyle, nes 31 - ąją aš pas tave. jau su visam. nes nebegaliu gerti arbatos. vemsiu. nes dabar kiekviena naktis, kiekvienas žvilgsnis iš netyčių - more than words. juk būtų tiesiog lengviau, ar ne? tiesiog lengviau išgirsti tai iš paties tavęs, nei iš to kuris žino, ką kalbi būdamas girtas. o gal ir ne lengviau. ne. ne lengviau. gera glostyti vyro plaukus šiltoj lempos šviesoj. gera tiesiog sėdėt ant grindų su ta pačia arbata, atsiduodančia melionais. paklaust nepaklausiamo. ar tik ne per daug...? gal. aš juk jau žinau. Poseidone, žinau. juk visad žinojau. tad, po galais, . . . . . ?

aš juk galėčiau parodyt pati sau, ko gi trūksta toj kasdieninėj kankynėj. ir kai pagaliau tai atsirdo, (vėl, vėl vėl, ak, dieve mano, vėl)                                                                                       imu ruoštis smegenų transplantacijai atsijungti nuo jausmo                                nuo pačios sielos, kaip galbūt pasakytų Kabukis aš juk jo nepažįstu, tačiau jis mane pamokė daužyt lėkštę ...

miegu. vis vairuoju ir miegu savy žiemos žiemos žiemos miegu ak... aš šitaip atsidusčiau, jei tik sugebėčiau. atsidusčiau Tau į ausį tuo pirmu sniegu krintančiu šiluma tiesiai už kaklo mano mielas, tu per daug spragsi pirštais spragsi taip, tarsi snaigėmis varytumei mane iš proto. dabar grįžk prie savo darbų, o aš grįšiu prie arbatos ir stepių vilkų. ir būsim atsiskaitę. kaip ir kiekvieną dieną.

šiandien atsisveikindama pagalvojau, kad tai niekada nepraeis. kad aš niekada nenurimsiu. kad jau niekada nepami (r) šiu. nes net jei viskas būtų aiškiau nei dieną, nesugebėčiau taip imt ir... . . . ak, greičiau iš dėžės. greičiau iš čia!

aš išplečiu prištus lyg paukščio išskleistose rankose ir sukrentu į tavo akis. paskui pati ant skruostų vedžioju ašarų takus, sustumiu jūros vandenį atgal. nes šitaip negalima elgtis su angelais, spoksančiais į dūzgiantį saulėtekį. nes šitaip negalima elgtis su tais, kurių veido dar nelietei užsimerkus, kuriems netylėjai sėdint prie mažo prūdelio šaižiai temstant. nes šitaip negalima elgtis su tais, su kuriais visa tai jau išgyventa. ak, aš vėl imu tilti.

nebesugebu gauti, tik duoti, duoti duoti. gal kitaip ir nenoriu. brūžinu keistą people are strange , nes they really are laikau burnoje karštą bulvę, už dvidešimtį litų gautą pamoką tausoju ir saugau. nesimeldžiu, ne, tik galvoju, kad niekada neparašysiu nieko panašaus į "dangus iki kaulo užgyja" kad nenupaišysiu kažko, kas dar nenupaišyta nepasakysiu, nepadarysiu nieko kito, apart štai šito būvio. baigiantis, lėtai pianinu skambant mano antrąjai dešimčiai bijau, kad nieko, apart šito visko , šios akimirkos, nenuveiksiu. nes gali turėti juodą elektrinę gitarą, gali turėti pilnas lentynas knygų, ir neturėti Minties, neturėti jokio egzistencijos tikslo, kurį tau būtų užbrėžęs dievas, moira, ar bet kas kitas. nes norisi, kad kas nors kartais imtų ir už rankos pavedėtų keistu keliu, kurį pats pasirinkai. nes baisu neturėti kur skristi. baisu, jei skrendi ne į tą pusę, jei jėgos jau baigiasi, o sielos namai vis dar tušti, su vos keliomis klaidžiojančiomis būtybėmis, kurio...

 nes, ak, galėjau meluoti. jau dabar jau dabar jau dabar turiu juodą kvailą kepurę, ir po ja man namai. namai. namai. gal ne vieninteliai. nes štai, ak, jis tapo, jis tapo.  o man kojų pirštai vėl ima šilti nuo šviežių mėtų, nuo rudeniu kvepiančių plaukų ar nuo vėl nugrotų pirštų. ak, gera, kad judu toliau. nes štai, ak, jis tapo, jis tapo.  aš būčiau paprašiusi dar laiko, bent akimirkos. bet juk laiko į rankas nepaimsi. paguoda tokia, kad jis tapo.  kad šypteli retkarčiais. iš po žalio megztinio rankovių, kad ir rudenėjančiu lietumi suteptų. nes, ak, ak, aš statau nebe getus, o tadž-mahalus. delnai ir skruostai išraudę eilutėm "jis tapo, ak, ak, jis tapo"  ir kodėl tai kartoju                             na ir kas na ir kas na ir kas štai ir nauja mantra. štai ir naujai išgalvoti sapnai. nes jis tapo. iš po žalio megztinio rud...

šypsausi ir žvelgiu pro menamą langą į žmogų. ir, - ak ak ak ak - skamba keista muzika. ir aš šypsausi ir rezgu tinklus apie ateitį. apie tai, kaip kiekvieną sekmadienį lyjant grosime prie eifelio bokšto nuvarvėjusiu grimu. apie tai, jog mūsų namas turės langines ir jo viduje sklandys šiltas vėjas, perpučiantis sielas. apačioje bus kepykla, kur mes kas rytą bėgsime šviežio pieno bei šiltų bandelių. ir rašysim dainas, ir vaikščiosim basomis... nes viskas, ką šią akimirką turiu iš tikrųjų - keista laimė, kurios net nėra. nes jau aiškiau, jau ramiau žingsniuoju. kas, kad praradusi. kas, kad jau vėl kvėpuojanti gyvybe.

o kartais - pykšt pokšt ima ir užtenka nedaug pirmo sniego laukimo prasijuoktos istorijos pamokos šiek tiek garso ir "kaip burė įplyšta anapus ir tu tyliai užkalbi miegą" - - - ir čia niekas. tiesiog šiaip. šiandieniniai šypsniai. [jūsų teismui - mano mylintys mylimieji]

visos ponios tokios. aš galėčiau nukirsti joms rankas, tik kad pati jau be pirštukų. nebegaliu net groti, net rašyti, kartais galvoti nesiseka. nes "jei ne tu, tai kam man rankos" - paklausčiau. nes jei ne tu, manęs gal iš viso nebūtų. o gal. žinau tik tiek, kad noriu keltis anksti. noriu eiti ir gal fotografuoti, bet greičiau eiti ten, kur kažkada radom skeletą. kurio dabar jau neberasiu. greičiausiai jo vietoje užsidegsiu tą nematomą minties cigaretę, kurią visada rūkau, nes tikrosioms "blauzdos per skystos", nes tikrosioms virvėms kaklas per silpnas. juk aš kaliu šitoj belangėj visą šimtmetį, rodos, jau turėčiau būti pripratus prie dryžių, jei ne ant odos, tai bent ant kaklo ar marškinių, kurių nebenešioju. laukiu ateinant žiemos, tada keistą sumaištį galvoj ir Joje, kurios egzistavimą esu linkusi neigti, galėčiau pateisinti tiesiog šaltu metų laiku. nes "jei ne tu, tai kam man rankos" . jei ne tu, jei ne tu, jei ne tu... tada, matyt, aš. štai kal...

mes pradedam keistis. kartu. kartu.  atskiromis detalėmis. kartu, vis susižvelgdami kartą į pasitaikančią tylą. vienas, du trys - aš buvau prancūzė šiandien, per septintąją. keturi, keturi, būčiau šokusi valsą, jei tik kas būtų pakvietęs. būčiau užsimerkusi ir išrėkusi iš savo kūno bežodiškai lendančias gyvates, nes muzika taip daro. nes jau einu dar nebūvotomis Paryžiaus gatvėmis. žinau kiekvieną akmenį ir gatvės muzikantų atodūsius. imuosi Bložės tyliai murmėdama savajį vėl atmintą merci.  merci, už viską. merci, merci, merci už neperžiūrėtas eiles. merci, už tai, kad jau. o ir merci pasikeitęs. nes imu keistis. gal į paryžietišką moterį baltu veidu, raudonom lūpom ir akim. gal tik į per daug aistringą ir romantišką vabalą ant baigiančių išvasarėti kojų. ir plaukų. man patinka kitų plaukai. ak, galėčiau glostinėti juos per naktis, per dienas, jei tik galėčiau. nes jie kaip žolė, kaip mintys - žali. ak... ne, daugiau jokių ak.  nes keičiuosi. v...

būtų gerai, jei tik žinočiau, kas Tai buvo. būtų gerai, jei sugebėčiau atsidžiaugti savo mažais laimės grūdeliais. būtų gerai, jei išsiaiškinčiau, kokia muzika grojo fone. mat ji sakė, kad esu panaši į prancūzę rytais. mat gal greitai vietoje, kurios koridoriai kartais aidi, bus atidaryta mano fotografijos darbų paroda. mat ji vis klausinėjo, kodėl tylėjau ir nepasirodžiau iki šiol. mat, ak, aš vėl jaučiu tekstus. ir rytoj kelsiuosi ketvirtą, nes su ypatingu dvejetu (o gaila, kad be to trečiojo) plauksime rūkais į kitus tolius šaudyti kengūrų. ir laukiu nesulaukiu, kada galėsiu su tuo trečiuoju pasidžiaugti, nors tada greičiausiai jau nebebus dėl ko. ir šypsausi gerdama dovanotą, neišsenkančią arbatos upę. ir myliu, viso labo tik šypsniais myliu žmones, kurių niekada iki galo negalėsiu išmylėti. aš aikčiočiau, jei tik turėčiau gerklę gumului nuryti. ne, viskas čia juk tam, gerajam esant... aš šitaip apkabinčiau. šitaip , kaip dar niekada ankščiau.

trys, trys, viens du trys ak, dievinu rudeninį lietų. o sieloj tai šviesu, tai tamsu - per dieną tūkstantį ir dvidešimt tris kartus nusileidžia saulė ir pakyla į šiuo metų laiku Europoje nebūdingą zenitą. pykšt pokšt - pingviniškai geriant latte ir kalbant apie dievus ir teatrą, tylint ilgais numindytais vakarais, retkarčiais nusišypsant ir pasakant "gražus megztinis" galima labai daug. ak, mylėti, mylėti žmones, iki kaulų smegenų, net jei ir skaudančiai, mylėti. pykšt pokšt - varnėnų stogai kažkada kažką kažkam vat imsiu ir parašysiu gražaus kažką tokio neištylėdama neišmylėdama tiesiai nuo  palangės į  negertą kavą į literatų gatvę į  tavo širdies plaukus iš savo stoguotų  varnėnų rasodama ak, tik mintys, mintys. apie varnėnus, ir latte, ir laukiančius vakarus, ir dvejetą likusių kadrų kuriuose noriu matyti tik savo mylimuosius. visus iki vieno. pirmą kartą išgirsti Balsą. imti ir nudžiugti šitaip iš karto. ak, ak, ak. aikčiosiu, nemiegosi...

ak štai visos mano raidės krisdamos pradyla iki pat žvaigždyno ligi pat kitos širdies ak kurios nepasiekiu ak kurią baigiu pamesti ir dar iki kitos kuriai ak nerašau ak kaip norėčiau rašyti ak kodėl viskas šitaip šį rudenį kada pati save pametusi jau bėgu nuo kalno tai ar tik dangum iš nieko ar iš rūko ar iš bebro dančio ak žinau žinau žinau nebauskit geriau teiskit iki paskutinio iki paskutinio iki lyg ir verkti noris lyg ir verkti galėčiau lyg ir ak ak ak ak ak kodėl šitaip stuksenu sau galvą į kėdę ar tik jausmą širdin tuk tuk tuk tuk tik tuk tik tak tik tuk tuk tik tak tuk tuk tik tak tik tuk tuk tuk tuk tak tik tak tuk tik tak tu tu tu tu tu tu tu tu tu tu tu vežk mane į pasaulio kraštą tolyn nuo baimės ar tai gėdos ar tai ak šitaip pasiilgau gaisro ar tik šiaip matyt kad niekas kitas nemato

štai jau visų sielos išrudenėjo. galutinai. kaip pasakytų mano Bedievis Šypsenos Karvedys , žvėrys lėtai pasipuošia auksiniais kailiais ir tyliai slenka iš Miesto. nes tai mes žvėrys                           ir tai mes kailiai štai dvejetas dešinių kojų ropoja per stiklą. ir aš nenoriu, kad ši vasara baigtųsi, kad nors jau rudeniui (į)kvepiant neateitų kalėdos. nes (ne)vėžyje ims rastis vis mažiau ančių, nes orai vis šals, o manęs lyg įsikibusi laikysis raudona mintis, kad jau jau jau jau reikia imti bijoti ar tik mokytis laikus ar datas, bet tik ne lietuvių kalbą. štai saulė ir bokštas kišenėj , o aš šypsausi postringaudama jums apie stogus ir natas kurias gal dar tik išgrosiu vagodama grifą bemieliais pirštukais ištepliotais dažais. nes štai kojinėse jau negrįžtamai apsigyveno ruduo, kurio laukdama nebenoriu įsileisti.

siela galutinai sulaukėjo rudeniniame chaose. nenoriu nieko matyt, tik saules skriejančias man aplink galvą. tenoriu rašyti laiškus ir eilėraščius ketvirtą valandą ryto arba kai nesimiega po pažastimi pasikišus kavos ar arbatos branduolėlį o dabar nenoriu nieko matyti nes sieloj per daug purpuro kad būtų tuščia ir per daug tuštumos kad niekas virstų šiuo tuo daugiau nei pats savim

štai imi ir vieną dieną vėl                                     vėl                                         vėl                                             vėl                                           ...