gentis

su kiekviena eilute vis tolyn irtis nuo kranto. viena valty. be maisto, be vandens. be žmogaus. ir kai ji sako, jog viskas gerai, o aš tik numykiu, supranti, jog man reikia , man pagaliau būtina kad kas nors apkabintų. būtent dabar nes atėjo tas laikas, kai akys pilnos ašarų. ak, gi niekada neverkiu. o dabar... dabar man reikia. nieko daugiau neprašysiu. tik dabar, dabar, dabar . ateik. poseidone, kur tu? kur? Poseidone...? kur!

atrodo, atsirandu. vėl. po truputį grįžta laikas. pagaliau, pagaliau dirbu. pagaliau susiprotėjo mano makabriškos smegenys (gal) ta proga dedu į šalį stepių vilką ir leidžiu sau nuklyst į Tave mintimis. jis sakė, padės. jis ir padeda. ak, šitaip būt pasiilgus žmogaus ir pajust tai tik tą akimirką, kai jis nebepaduoda tau rankos, kaip visad, o apkabina ir šypsosi. jis sakė, jog iš šios istorijos išeitų nuostabi knyga, ir liepė man rašyti. galiausiai aš ir rašau, tik ne knygas, viso labo istorijas ant eiliuoto popieriaus. štai ir vėl pradedu. nepaisant to, jog pamirštu kvėpuoti ir laiku nusiųsti dovanas,                     jog kartais padauginu liūdesio ir vietoj trumpo šlakelio geriu tiesiai iš butelio,                     jog pažadėjau sau parašyti bene trejetą laiškų, vis dar jaučiuosi ...

vis dar galvoju, jog gyvenimas per sunkus nieko nerandančiai. šįvakar thangka.  užsidengiu galvą peteliške. tyliai dainuoju atklydusią wonderwall , ir suprantu, jog paskutinį kartą tai dariau kažkada vasarop. idomu, ar kitą vasarą vis dar niūniuosiu, ar dainuosiu, ar ar ar ar ar.. thangka thangka  thangka rašau jums ją čia, nors, sakiau, to niekada nedarysiu. taip pat tyliai laukiu Kalėdų. taip pat pradedu taupytis RHCP koncertui Lietuvoj. ak, jei tik būčiau kažkas kitas.. jei tik būčiau..  pridenk mano veidą kaip tibeto išminčius pridengia dievų iškankintas akis pridenk, kad rytoj vėl galėtum nuimt šitą audeklą nuo būties nuo paveikslo kad aš vėl praregėčiau gyvybei ir dvasiniam skurdui kad vėl būčiau skaidrus kaip kad tu o neegzistuojantis mano mylimiausiasis dieve (norėčiau patekti į dangų už meilę už šitą niekada nesibaigiantį artimo jausmą už šitą nepaliaujantį tęstis nežemiškos lemties laukimą) G.V.  '11'11'20

šiandien atsisveikindama pagalvojau, kad tai niekada nepraeis. kad aš niekada nenurimsiu. kad jau niekada nepami (r) šiu. nes net jei viskas būtų aiškiau nei dieną, nesugebėčiau taip imt ir... . . . ak, greičiau iš dėžės. greičiau iš čia!

Jūs greičiausiai žinote visus tris Niutono dėsnius. Tačiau jūs greičiausiai nežinote to pagrindinio dėsnio , dėl kurio žolė auga į viršų. Ogi todėl, jog kažkada ji buvo dangaus dalis. "(...) Nika už savo pinigus pasirinko peiliuką popieriui pjaustyti. Ir vakare, niekam nematant, atidavė man jį, sakydamas:  - Kad mane atmintumei, kai žūsiu kare. O jo didžiulėse juodose akyse žibėjo ašaros, kaip rasos lašeliai ant tamsaus našlelių aksomo.  - Nika, tu nežūsi! Jei tu, tai ir aš, - tariau, ir mano ašaros nukrito ant peiliuko.  - Juk žinai, kad visi riteriai žūva. Taip reikia. Tai gražu." Šatrijos Ragana,  "Sename dvare"

o tą naktį reikėjo rašyti. visada reikia rašyti naktį jei tik to norisi. o nerašiau. dar ne ketvirtadienis, o dievai jau čia. ir ką? ir tik tai, kad saulė leidžias. ir tik tai, kad jau nesugebu net į laišką atsakymo sudėt. nei kaulais, nei grimasom. tik sunku kažkaip. tik kartais gelia. mano laivas išplaukia jau šiąnakt. prašau, nelydėkit, nereikia. p.s. ir prisiminus, juk sėdėta ten, pačiam vidury. akių nenuleista. sapnuota. "turi prašyti jų mandagumo" maldauti, ne prašyti siekti, dirbti, jauvėl dirbti kad prašyt lengvėtų

kai pagaliau imi ir sulauki gyvenime pamestos sielos ir dangaus jungties imi sumautai džiaugtis ir traškėti visomis sijomis perpus. vėl aidi tylūs varpai į mano grindis belsdamiesi iš Ten , žemiau, tik aš jau tyliu. tik aš jau šypsodama tylėsiu. iškalbėsiu. ir kas. ir kas. ir kas. i r  k a s visi vyno buteliai išmesti, tik gatvės vis dar paklydusios. naktys tipena stuburu ir dar kažkuo, šviesios ir neliečiamos. drugiai, drugiai, drugiai mane gelbsti. ir lietūs. lietūs, virš visko, lietūs. tereikia šimtąkart pakartoti vis kitą jausmą saulei kylant, sapnams daužant sienas ir veržiantis pro stogą į tą erdvę , kurioj jau apsistojau. išgelbėta. i š g e l b ė t a girdit? matyt, dar niekas nejuto tiek arbatos skonio kaip aš. jūs turite savo kalbas, o aš tik alsuojančią gyvenimu nugarą ir žingsnius tyliuose namuose visiems miegant. vis dar krenta nuo stogo koncentruoto jausmo prisisprogusios sielos. vis dar jaučiu tą la į kurią subėga visos mintys. d i e n a  p o  d i ...