gentis

man patinka moterys ir tie keliai, kuriais einu. man patinka vyrai ir jų kojos augančios iš plaukuotų vazonų. man patinka daužyti daiktus pirštais. įsivaizduoti, kad nulipusi į pirmą aukštą rasiu gyvenimo prasmę. vėjas plaukuose, tūstantis viena žuvėdra tarp pirštų. aš eilinį kartą nieko nepasakau. pasakau daugiau nei norėčiau. norėčiau karšto šokolado.

naktimis sapnuoju. stojamuosius. egzaminus. vyną. tave. keista, kad viskas, kas vyksta, įvyksta ir su tavimi. kad kai tu vyksti, tuo pat metu vyksta ir kiti. keista prašyti. sapnuok mane. sapnuok sniegą. buvau pasiklydusi Vilniuj. be praeivių, vidury nakties sugėriau pusę miesto žibintų skleidžiamoje šviesoje besislepiančio dievo. į krūtinę sutilpo ne tik kelios nuotraukos beveik miegančių aktorių troleibuse, bet ir visa panorama. popieriaus lakšte. visas, neaprėpiamas. betoninis. nuogas miestas. šiek tiek tabako, daug balkono. kelios taurės vyno. sapnai. trys ketvirčiai nesusipratimo. vienas ketvirtis - minties. o jai patiko. jai tikrai patiko. mano. žodžiai. jos balsas užkimęs. manasis taip pat. kažkas juda riešuose. "tik bijok netikėt" . perskaitau. važiuodama nutriušusiu autobusu. kažkurioje miesto vietoje. rudai. ant sienos. tik bijok netikėt. tik bijok              netikėt. aš labiausia...

valso ritmu kalėdos ir raudonas kaspinas ant rankų juk jis keliaus į plaukus ar tavo sesuo jį rišdama būtų pagalvojusi...? ne, nemanau juk tu irgi nemanei nes tau manyti ir nereikia. gal niekada nereikėjo. juk senos vienuolės taip pat degina savo liemenėlių deformuotas krūtis prieš svilinančią dievo saulę. juk mes visi šitaip elgiamės. kaip rašė R. M. - "pripučiamos lėlės tyruose" . argi ne mes? argi ne mūsų harmonijos-chaoso teorija, o iš tikrųjų tik vienybė (ši sąvoka arčiau vienatvės negu bendrumo) tyvuliuojanti kažkur už pusiaujo. ji pasakojo, jog kažkas gyvena ekvadore, kad kažkas valgo saulę kas kartą įlipdamas į baseiną, kad paliečia žmonos kaklą jai miegant ir šnibžda tylius žodžus į sūnaus ausį šiam būnant toli toli europoje. ji taip pat kalbėjo apie mano išradimus, mano nudegusius nuo atviros liepsnos plaukus, mano pražilusią galvą, mano ausis, kenčiančias nuo ausies kaušelių hipertrichozės. na          tai  ...

aš neturiu namų, nei pavėsio. greičiausiai tik keletą laiškų, kuriuos turėčiau parašyt. bet nebėra kam. viskas nutolę. nutilę. tyliu ir aš. ak, juk ne. gimdau žodžius dainuojant vakarams. pro langą įlekia varnėnai, sutupia galvoj. ir čiauška. barasi. juokiasi neprotinga, pasimetus galva. ir pagalvoju, jog laukiu kalėdų. ne, ne šventės. dvasios kalėdų. tada atsistoju ant saulės nuoga ir dainuoju. ir niekas nežiūri pro vos vos praskleistų užuolaidų plyšius. kartoju visiems aplinkiniams "nieko" ir šitaip gera gera, kad - nieko. kai viskas baigėsi, tu vėl pradėjai žingsniuoti šalia. išbalusiom odom pats virš savęs pakabintas. nenoriu kartot šimtąkart to, kas ir taip pasakyta.  nors tu gal ir neišgirdai. gal jūs visi neišgirdot.

norėčiau nebesvirduliuoti šokdama melsvą tango. norėčiau tomis minutėmis paimti jį už rankos. pasakyti, kad viskas gerai, kad mudu dar nebaigėm. norėčiau tikėti, jog dar nebaigėm. jie sako - saujos pilnos laiko. maniškės pilnos laiko stokos, miego stokos, jėgų stokos, sveikatos stokos, jausmo stokos ir ilgesio, ilgesio ilgesio, kurio nebetrūksta. (ar pastebėjot, jog arbatos garai nuo puodelio pakraščių kyla tarsi apversta taurė?) mano lekiantis prancūzas sakė, jog artėjam prie robotų. ak, nejau, mano mielas, nejau? nejau pats jauti širdį sustingstant delne? nes aš tau išgročiau ištisus žodžius, išgročiau kas gelia, tik tau - kaip niekam kitam. jaučiu, kaip paukščiai nubėga delnais. kaip pasrūva gyslom pagieža, aistra ir pavydas. ir noras, noras. ak, jei man dievulis nebūtų davęs žvirblio sparnų ir elrelio sielos, čia juk nesėdėčiau. jei nebūčiau į savo smegenis įsileidusi baltakaklio, žydinčio genijaus, nebūčiau, juk nebūčiau?.. "kas be nuodėmės, tegu akmenį į ma...

šiandien atsisveikindama pagalvojau, kad tai niekada nepraeis. kad aš niekada nenurimsiu. kad jau niekada nepami (r) šiu. nes net jei viskas būtų aiškiau nei dieną, nesugebėčiau taip imt ir... . . . ak, greičiau iš dėžės. greičiau iš čia!

aš išplečiu prištus lyg paukščio išskleistose rankose ir sukrentu į tavo akis. paskui pati ant skruostų vedžioju ašarų takus, sustumiu jūros vandenį atgal. nes šitaip negalima elgtis su angelais, spoksančiais į dūzgiantį saulėtekį. nes šitaip negalima elgtis su tais, kurių veido dar nelietei užsimerkus, kuriems netylėjai sėdint prie mažo prūdelio šaižiai temstant. nes šitaip negalima elgtis su tais, su kuriais visa tai jau išgyventa. ak, aš vėl imu tilti.

aš nebeturiu teisės sakyti, kad ieškau. nebeturiu teisės klausti what if? galiu, bet nebenoriu, ne ne ne neee. visi stogai nugaravę, visos dienos praėję, tik kažko dar grežiojuos. ak, tai kenksminga jausmams ir gležnam mano protui. na, ne gležnam. skystapročiams protauti ne gležna. aš grežiojuosi į tą dešinę, kvailą dešinę. visada, ir tik ten. nebegaliu laukti, bet vis dar tikiuos, kad baigsis tai pat ūmai, kaip ir prasidėjo. nes nežinau, iki ko mane gali privesti laukiantys naujųjų metų fejerverkai, į kuriuos nepakelsiu akių. greičiausiai tik kulniuosiu tenai, kur galbūt, jei būsiu labai gera, bus kažkas kitas. galbūt, jei nenustosiu laukti, o šitaip norėčiau. nebeturiu teisės sakyti, jog nuo manęs niekas nebepriklauso. kas rytą tepuosi ant duonos tą "niekas nepriklauso", nors gal vien tik aš ir esu kalta, kad šitaip. nes nemoku šypsotis, kalbėti, ak, nemoku, niekada tinkamai nemokėjau. kaipgi aš šitaip, kaipgi aš... ak. viską į du juodus lagaminus iš palėpės. k...

kątik grįžusi iš tylos ir oazės mintims. ak, aš jus apkabinčiau, ir apkabinsiu, ypač tuos, kuriuos labai labai myliu. ištiesiu ranką, ir tu tolsti, tolsti, tolsti, nors ir rodžiau į dangų pirštu. nors negaliu net to piršto pakrutinti, kad ką nors pakeisčiau. ak, ir ką, nieko, nieko nieko. sėdžiu, šypsausi, tyliu. ir jei pabėgsi vien dėl to, kad šypsausi, pabėk dabar. nes pasiilgau tų vakarų su išmindytais keliais, su baigiančiomis išsekti kalbomis. nes pasiilgau, ak, pasiilgau pasakyti, jog pasiilgau, vos vieną kartą kartoto. nebebijau, tik nejudinu nė piršto. padaryta pirmoji gyvenime avarija. pirmą kartą galinėtasi su ipykusiu avinu. melstasi už musę, besiplakančią į stiklą. mytėta, grota, kalbėta, dirbta, valgyta susiėmus dvasia už rankų. tylėta po valandą kasnakt, susėdus žvakės šviesoje, bijant sukelti garsą, skusta bulves su keistomis dainomis. ak, mieloji mano, mieloji, žinau, jog žinot, jog tai jums - aš laukiu, laukiu tos akimirkos, kai išlipsiu jūsų Mieste. ne...

nebesugebu gauti, tik duoti, duoti duoti. gal kitaip ir nenoriu. brūžinu keistą people are strange , nes they really are laikau burnoje karštą bulvę, už dvidešimtį litų gautą pamoką tausoju ir saugau. nesimeldžiu, ne, tik galvoju, kad niekada neparašysiu nieko panašaus į "dangus iki kaulo užgyja" kad nenupaišysiu kažko, kas dar nenupaišyta nepasakysiu, nepadarysiu nieko kito, apart štai šito būvio. baigiantis, lėtai pianinu skambant mano antrąjai dešimčiai bijau, kad nieko, apart šito visko , šios akimirkos, nenuveiksiu. nes gali turėti juodą elektrinę gitarą, gali turėti pilnas lentynas knygų, ir neturėti Minties, neturėti jokio egzistencijos tikslo, kurį tau būtų užbrėžęs dievas, moira, ar bet kas kitas. nes norisi, kad kas nors kartais imtų ir už rankos pavedėtų keistu keliu, kurį pats pasirinkai. nes baisu neturėti kur skristi. baisu, jei skrendi ne į tą pusę, jei jėgos jau baigiasi, o sielos namai vis dar tušti, su vos keliomis klaidžiojančiomis būtybėmis, kurio...

 nes, ak, galėjau meluoti. jau dabar jau dabar jau dabar turiu juodą kvailą kepurę, ir po ja man namai. namai. namai. gal ne vieninteliai. nes štai, ak, jis tapo, jis tapo.  o man kojų pirštai vėl ima šilti nuo šviežių mėtų, nuo rudeniu kvepiančių plaukų ar nuo vėl nugrotų pirštų. ak, gera, kad judu toliau. nes štai, ak, jis tapo, jis tapo.  aš būčiau paprašiusi dar laiko, bent akimirkos. bet juk laiko į rankas nepaimsi. paguoda tokia, kad jis tapo.  kad šypteli retkarčiais. iš po žalio megztinio rankovių, kad ir rudenėjančiu lietumi suteptų. nes, ak, ak, aš statau nebe getus, o tadž-mahalus. delnai ir skruostai išraudę eilutėm "jis tapo, ak, ak, jis tapo"  ir kodėl tai kartoju                             na ir kas na ir kas na ir kas štai ir nauja mantra. štai ir naujai išgalvoti sapnai. nes jis tapo. iš po žalio megztinio rud...

šypsausi ir žvelgiu pro menamą langą į žmogų. ir, - ak ak ak ak - skamba keista muzika. ir aš šypsausi ir rezgu tinklus apie ateitį. apie tai, kaip kiekvieną sekmadienį lyjant grosime prie eifelio bokšto nuvarvėjusiu grimu. apie tai, jog mūsų namas turės langines ir jo viduje sklandys šiltas vėjas, perpučiantis sielas. apačioje bus kepykla, kur mes kas rytą bėgsime šviežio pieno bei šiltų bandelių. ir rašysim dainas, ir vaikščiosim basomis... nes viskas, ką šią akimirką turiu iš tikrųjų - keista laimė, kurios net nėra. nes jau aiškiau, jau ramiau žingsniuoju. kas, kad praradusi. kas, kad jau vėl kvėpuojanti gyvybe.

visos ponios tokios. aš galėčiau nukirsti joms rankas, tik kad pati jau be pirštukų. nebegaliu net groti, net rašyti, kartais galvoti nesiseka. nes "jei ne tu, tai kam man rankos" - paklausčiau. nes jei ne tu, manęs gal iš viso nebūtų. o gal. žinau tik tiek, kad noriu keltis anksti. noriu eiti ir gal fotografuoti, bet greičiau eiti ten, kur kažkada radom skeletą. kurio dabar jau neberasiu. greičiausiai jo vietoje užsidegsiu tą nematomą minties cigaretę, kurią visada rūkau, nes tikrosioms "blauzdos per skystos", nes tikrosioms virvėms kaklas per silpnas. juk aš kaliu šitoj belangėj visą šimtmetį, rodos, jau turėčiau būti pripratus prie dryžių, jei ne ant odos, tai bent ant kaklo ar marškinių, kurių nebenešioju. laukiu ateinant žiemos, tada keistą sumaištį galvoj ir Joje, kurios egzistavimą esu linkusi neigti, galėčiau pateisinti tiesiog šaltu metų laiku. nes "jei ne tu, tai kam man rankos" . jei ne tu, jei ne tu, jei ne tu... tada, matyt, aš. štai kal...

mes pradedam keistis. kartu. kartu.  atskiromis detalėmis. kartu, vis susižvelgdami kartą į pasitaikančią tylą. vienas, du trys - aš buvau prancūzė šiandien, per septintąją. keturi, keturi, būčiau šokusi valsą, jei tik kas būtų pakvietęs. būčiau užsimerkusi ir išrėkusi iš savo kūno bežodiškai lendančias gyvates, nes muzika taip daro. nes jau einu dar nebūvotomis Paryžiaus gatvėmis. žinau kiekvieną akmenį ir gatvės muzikantų atodūsius. imuosi Bložės tyliai murmėdama savajį vėl atmintą merci.  merci, už viską. merci, merci, merci už neperžiūrėtas eiles. merci, už tai, kad jau. o ir merci pasikeitęs. nes imu keistis. gal į paryžietišką moterį baltu veidu, raudonom lūpom ir akim. gal tik į per daug aistringą ir romantišką vabalą ant baigiančių išvasarėti kojų. ir plaukų. man patinka kitų plaukai. ak, galėčiau glostinėti juos per naktis, per dienas, jei tik galėčiau. nes jie kaip žolė, kaip mintys - žali. ak... ne, daugiau jokių ak.  nes keičiuosi. v...

štai imčiau ir ištylėčiau melodijas. nes šiandien man lemta, šiandien tik ir tegaliu - tylėti atsisėdus ant suolo ir nunarinus galvą tai į knygą, tai į lapus po kojom. nes tylintiems nieko nereikia. tylintys nieko nebijo. ir aš norėčiau tylėti kad nieko nejausčiau, nes štai ima ir pasidaro per daug. tylintiems nebūna per daug. jie gali užsiimti politika, matematika ar suprast tai, ko aš niekad nesuprasiu. žinoma, gali apsimesti, bet net tylėti nesugebu. bet tyliu. nes tylintiems nieko nereikia. tylintys viską žino, tylintys niekada nemiega. ak ak ak - tylintys juk nesako ak . tai aš sakau.

tokiomis dienomis atsibundi, ir jau nebepikta, kad šitaip, kad vis dar gyvas. juk būna, kai šypsantis įskausta riešai ir prie kaklo vis dar jauti kabantį fotoaparatą o batus miegant ant kojų. kai grįžęs sulauki laukto laiško iš to miesto, iš kurio ir grįžai po dvejeto dienų lyg sapno, lyg svajonės ir įkvepi lyg "p.s." pridėtų mėtų. kai suryji žodžius ir vedžioji naujus apie obuolius ir krentančias kriaušes ir medį visatos plaukuos į tave iš aukščiau nei aukštai bežiūrintį. kai supranti, jog šiek tiek pavėlavai, bet ir gerai. gerai, nes jau gera. kai kartoji tą patį sakinį, nes daugiau nebemoki, kai vis verčias per gerklas tas "keista, kaip dieviškai keista" o tu jau rytoj pamatysi, ar kas išaugo iš tavo akių ir širdies. kai prisižadi kitąkart pasisveikint su Vilniaus dvasia ir garbanotu žmogum benamiu kuris mėgsta vaišintis kava. kai supranti, jog dar nieko šitaip nemylėjai ir niekas taip nemylėjo tavęs. ir jauti dėkingumą, kad pagaliau dabar. kad tai jau čia, o...

save some face   ybuhhjyuifyuir  kvėpuojančių sielų balsai  never reachin' the end   fall in the sea  let me take you (....jkfhgvg.....)   kflecsvrs   green smoke mad pure floathing lightning   stop your train in a wrong place įkvėpt. iškvėpt. ir velniop. vilnijančios sielos ir protai mano žvilgsniais besiliečiantys mano pirštus atkartojantys mano miegu užmigdantys svetimus besilupančius šiltus amžinai žydinčius lotosuos mus - - - budas

viskas tik į šviesą. vėl į šviesą gerai, kad pasakiau, kad mano siela kartais serga. kad jai reikia poros dienų vėl išmokt kvėpuot ir tik tada tęst. man patinka tokios lietingos vasaros dienos tada gali minti dviračiu be purvasaugių ir svajot apie pažintis su žmonėmis (ir if you see her, say hello a star called sun esu tuštuma, sumišus su vyno vakarais ir cigaretėmis tarp kojų pirštų the smell before.. after rain Au-- angelai protingi? ) kitapus šitų raidžių žinoma, galėtum tiesiog parašyt laišką bet tada neliktų to išskėst rankas ir skrist su pakilt dvasia visatos pusėn ir paliest pirštu tą begalybės dalį prie kurios kojų kada nors užmigsi su šypsena veide štai čyru-vyru kraipai galvą į šonus ir džiaugiesi, kad kuo toliau, tuo geriau jie atsiliepia apie tavo kūrybą kadrus ir vaidmenis kuo toliau tuo geriau groji dainuoji ar tiesiog šypsaisi ar apsimeti nesveika tik tam kad užuostum dangaus kvapą pajustum vėją tarpupirščiuose žolę po basomis kojomis vid...

skrendant galima svajot tik iki tol kol nepajauti aplink mirštančių laukinių mustangų sielų kol jos vis dar gyvos ir leidžia bei gali kvėpuoti tau į virpantį kaklą savo esenciją prisotintą jausmų kurie niekada neturėjo teisės paliest tavo beveidės sielos ir šaltų pirštų naktimis dažnai galvoju apie mirusius ir vis dažniau ir ilgiau šaukiu tamsai kad paliktų mane kad nustotų melstis prie mano tuščios lovos ir eitų ieškot ramybės į svetimas plynes nebenoriu kad ji išklausytų rašau ant sienų kad išprotėjau kad jau negaliu ir nenoriu taip tyliai skrist vis žemyn žemyn kol neliks manęs ir kol nieko neliks nes žemai tik veržiantys pančiai nes žemai tik laukiniai mustangai nes žemai tik mirusios nuotakos ir tušti nuodų buteliai nes ten jie niekada nebus o ir aš ne auksinė tamsoje nešviečiantis skraidantis objektas tiesiantis žalian dangun rankas nuo saulės įkaitintas nuo vėjo sustirusias nuo bemiegių naktų nudžiuvusias paskolink man lašą degančio kūno gal prisikėlus angelu tau į rankas nukri...