gentis

gerai, būkim atviri. vienas. du. trys. aš pakylu ir išeinu. dabar. jau greit. nes laukiu žinios. iš kito laido galo. iš kito šitos Ne-mano šalies galo. iš kito klasės galo. iš kito stygos galo. nes viskas pasileido velniška rulete. taigi čia aš iš savo ateities žaidžiu. ir pralošti, matyt, noriu. virš visko, noriu neturėt ateities. gal, kai ateis laikas, ir neturėsiu. gal, kai ateis laikas, turėsiu jūsų ateitį. gal tai jūs ateities neturėsit. aš neturiu ateities . o kai ateis laikas, ir jūs tą laiką pavadinsit mano ateitim, tai nebus mano, ta bus jūsų ateitis. aš niekada neturėjau ateities. o kai ji ateis, dar labiau neturėsiu. ( marčėniškai, marčėniškai, ne? ) o kai ji ateis, duok die (ve juk neapsiverčia liežuvis sakyt), kad jusčiau tą patį, ką jaučiu dabar. stygų, šilumos, arbatos, laiškų ilgesį. ilgesį to, ko niekada gerai nepažinojau. ilgesį to, kas į mano esamą ateitį jokiais būdais neįeina. trys, du, vienas. nebe taškais. nebe laukimu. nes gal visgi n...

su kiekviena eilute vis tolyn irtis nuo kranto. viena valty. be maisto, be vandens. be žmogaus. ir kai ji sako, jog viskas gerai, o aš tik numykiu, supranti, jog man reikia , man pagaliau būtina kad kas nors apkabintų. būtent dabar nes atėjo tas laikas, kai akys pilnos ašarų. ak, gi niekada neverkiu. o dabar... dabar man reikia. nieko daugiau neprašysiu. tik dabar, dabar, dabar . ateik. poseidone, kur tu? kur? Poseidone...? kur!

aš juk galėčiau parodyt pati sau, ko gi trūksta toj kasdieninėj kankynėj. ir kai pagaliau tai atsirdo, (vėl, vėl vėl, ak, dieve mano, vėl)                                                                                       imu ruoštis smegenų transplantacijai atsijungti nuo jausmo                                nuo pačios sielos, kaip galbūt pasakytų Kabukis aš juk jo nepažįstu, tačiau jis mane pamokė daužyt lėkštę ...

atrodo, atsirandu. vėl. po truputį grįžta laikas. pagaliau, pagaliau dirbu. pagaliau susiprotėjo mano makabriškos smegenys (gal) ta proga dedu į šalį stepių vilką ir leidžiu sau nuklyst į Tave mintimis. jis sakė, padės. jis ir padeda. ak, šitaip būt pasiilgus žmogaus ir pajust tai tik tą akimirką, kai jis nebepaduoda tau rankos, kaip visad, o apkabina ir šypsosi. jis sakė, jog iš šios istorijos išeitų nuostabi knyga, ir liepė man rašyti. galiausiai aš ir rašau, tik ne knygas, viso labo istorijas ant eiliuoto popieriaus. štai ir vėl pradedu. nepaisant to, jog pamirštu kvėpuoti ir laiku nusiųsti dovanas,                     jog kartais padauginu liūdesio ir vietoj trumpo šlakelio geriu tiesiai iš butelio,                     jog pažadėjau sau parašyti bene trejetą laiškų, vis dar jaučiuosi ...

aš neturiu namų, nei pavėsio. greičiausiai tik keletą laiškų, kuriuos turėčiau parašyt. bet nebėra kam. viskas nutolę. nutilę. tyliu ir aš. ak, juk ne. gimdau žodžius dainuojant vakarams. pro langą įlekia varnėnai, sutupia galvoj. ir čiauška. barasi. juokiasi neprotinga, pasimetus galva. ir pagalvoju, jog laukiu kalėdų. ne, ne šventės. dvasios kalėdų. tada atsistoju ant saulės nuoga ir dainuoju. ir niekas nežiūri pro vos vos praskleistų užuolaidų plyšius. kartoju visiems aplinkiniams "nieko" ir šitaip gera gera, kad - nieko. kai viskas baigėsi, tu vėl pradėjai žingsniuoti šalia. išbalusiom odom pats virš savęs pakabintas. nenoriu kartot šimtąkart to, kas ir taip pasakyta.  nors tu gal ir neišgirdai. gal jūs visi neišgirdot.

aš nebeturiu teisės sakyti, kad ieškau. nebeturiu teisės klausti what if? galiu, bet nebenoriu, ne ne ne neee. visi stogai nugaravę, visos dienos praėję, tik kažko dar grežiojuos. ak, tai kenksminga jausmams ir gležnam mano protui. na, ne gležnam. skystapročiams protauti ne gležna. aš grežiojuosi į tą dešinę, kvailą dešinę. visada, ir tik ten. nebegaliu laukti, bet vis dar tikiuos, kad baigsis tai pat ūmai, kaip ir prasidėjo. nes nežinau, iki ko mane gali privesti laukiantys naujųjų metų fejerverkai, į kuriuos nepakelsiu akių. greičiausiai tik kulniuosiu tenai, kur galbūt, jei būsiu labai gera, bus kažkas kitas. galbūt, jei nenustosiu laukti, o šitaip norėčiau. nebeturiu teisės sakyti, jog nuo manęs niekas nebepriklauso. kas rytą tepuosi ant duonos tą "niekas nepriklauso", nors gal vien tik aš ir esu kalta, kad šitaip. nes nemoku šypsotis, kalbėti, ak, nemoku, niekada tinkamai nemokėjau. kaipgi aš šitaip, kaipgi aš... ak. viską į du juodus lagaminus iš palėpės. k...

vienas, vienas du, sound check, check, check one two... įjungiu garsą burnytėje. prasiseda. išvažiuoju trejetui naktų, trejetui dienų. laukiu, kad kas pasigestų, bent akimirką. nes tik norėčiau, kad būtum čia . norėčiau, kad patekęs į mano apdulkėjusią sceną niekada neiškeltum iš jos kojos, kad paliktum pėdsakus sausose, akis graužiančiose dulkėse. laukiu, kad kas pasigestų. laukiu, kol sugebėsiu to nebedaryti. nes moterų darbas - laukti vyrų sugrįžtančių iš žvejybos jūroj per audrą. nes moterų darbas - tikėti ir viltis, gimdyti vaikus, virti valgį paskanintą meile ir cinamono lazdelėm. nes moterų darbas - surinkti šukes po kiekvieno barnio, jomis kad ir netyčia susipjaustyt rankas, kad dar ilgai atsimintų. nes moterų darbas - neturėti kitų dievų, tik tą vieną, kuris nesiilgi. galėčiau salomėjiškai kreiptis, "ak, brangioji mano plunksna" , bet jos neturiu. pamečiau, gal net niekada neturėjau. todėl keliauju atrasti. moterys nekeliauja. jos laukia. bet tik...