-
šiandiena gan vėjuota.
kai trys žmonės padovanoja tau po pakelį stygų, imi ir susimąstai:
nejau sutapimas?

ir stovi, košiamas pavasariško vėjo.
košiamas vėjo. "dieve, kaip gražu" - pasakytų valkiūnienė.
būtent. gražu.

Komentarai

3 sakė…
O pas mane vis dar žiemiškas vėjas ir tuo labai džiaugiuosi.
gražu!
2011 m. vasario 7 d. 10:37
ens sakė…
visi vėjai gražūs :}
2011 m. vasario 8 d. 00:02
Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

apie gentis

-
aš pakeičiau miestą.  pakeičiau žmones ir gyvenamąją vietą. pakeičiau profesiją. pakeičiau plaukų spalvą. pakeičiau norą rašyti. pakeičiau savo svorį. pakeičiau idėją tatuiruotės, kurią norėčiau pasidaryti. pakeičiau katę į augalus. gitarą, kuria groju. užmačias. balsą. akiduobes.  įdomu, kiek dar galiu nuveikti.  intensyviai galvoju, kokia mano vidinė statistika. kas ir kiek esu.  kas nesu.  praeitus naujuosius pasitikau išsidažiusi veidą karo dažais, klykdama į lyjančią ir pokšinčią naktį Verkių parke. metai buvo panašūs. dabar savo ietis ne galandu, bet audžiu. draugams. vestuvių proga.  sau. kaip tapatybės ženklintoją, kurį kartais užsirišdavau ant galvos tarsi kung fu meistras. karate vaikis. ir eidavau griauti pasaulių, kurių taip ir neužrašau, kuriems leidžiu praeiti.  dabar pasauliai ima stovėti po mūru. pasaulius reikia gelbėti. safe the earth, ir visa kita. save the earth ir save. ir vidines moterų gentis, kurios kuo toliau, tuo labiau nerims...
Skaityti daugiau
-
aš esu paskutinis mamutas. manęs galima neieškoti. visus rasiu pati, tarsi savaime išlįsdama iš po žemių. norėčiau keliauti, bet žinau, kad niekas nepasikeistų. ir toliau būčiau liūdna, ir pavargusi, ir bejėgė, ir savigraužiška. tik kitoje vietoje. noriu tikėti, kad matyti, kad justi progresas. kad į mane ne taip sunku žiūrėt, kaip anksčiau kai medūziškai stingdydavau į akmenis ne kitus, bet save rodos, rankos vis dar tokios pat sunkios nugara linksta prie žemės lenk mano medį kol jaunas, sakytų už Vytį pasisakantys žmonės o aš vis tiek norėčiau kalvelės galva apsiblausus bet tai man netrukdo matuoti savo žodžių ir jų sklaidos potencialo mano vidaus koliziejus vis dar vyksta  kruvinos kovos su nerimu gražūs, beveik poetiški savęs teismai besisukantis, it laikrodis tikslus pasiuntimas myriop (velniop) ir visgi tvirtai pasiryžta nueiti į slemą. net jei abejojama tekstais net jei abejoju savim medūziškom rankom lenkiu savo medį kol jaunas už kal...
Skaityti daugiau
-
Atsiranda vis dagiau žmonių, su kuriais norisi eiti alaus / vyno / arbatos. Nieko keisto, jei mane ignoruoja, ir aš su tuo susitaikau, nes ne kiekvieną susiradus per veidaknygę ir brūkštelėjus kad galgi hey, būtų įdomu ir einam - ne kiekvienas sutiks išskėstom rankom. Nė vienas. šypt. ir aš žinau, kad man reikia rašyti, bet aš kaip kokia Idea Vilarino, negaliu rašyti kai šalia yra Žmogus, kai savijauta kartais primena kažką gero ir šilto, t.y. tam tikrą laimę, nors niekada taip ir nesilioviau šlykštėtis žmonėmis ir savimi, ir jų debilizmu ir suvokimu, kad visgi be reikalo save vanoju gėda ir bevertyste. Nėra taip. tiesiog taip lengviau kyla, o ir aš pati susišikusi. Kodėl? Nes šeima, nes alkoholis, nes vaikystė, sako mano psichologė pas kurią jau pusmetį kulniuoju kiekvieną trečiadienį nes supratau, jog dar šiek tiek - ir išprotėsiu. Grįžtu: negaliu rašyt, kai šalia yra Žmogus, nors turėčiau. Todėl norėčiau viską mest ir gyvent viena, bet negaliu. Ir tai kvaila, ir tai drąsko, nes ži...
Skaityti daugiau