žaizdos užgyja. užgyva rudenys, užauga tos maloniai vėsios akys mano vaizduotės medyje tebetupinčios lyg varnos. naktiniai kliedesiai, naktiniai dūmai į mano neplaučius, negerklas, nepirštus susirangę. kartais tenoriu nuoga sėdėt kambario vidury po savim parietus kojas ir kvėpuot. pajust kiekvieną alveolę, kiekvieną negurkšnį oro. kiekvieną nežodį, kurį tau pasakau prieš užmiegant. mano raktikauliai šalti ir išsišovę. nesilaikau dietos nei maisto vartojimo. toliau varinėju kraują kaip pupas stalčiuje. kai buvau maža apsimesdavau, kad jos - tai avys mano iš plastelino sulipdytuose garduose. kalėdinės, jėzaus kūną tebešildančios avys. avys po mano pagalve juk girdėjot avinėlių tylėjimą. kaip jie klykia rytais. o, kad taip nors vieną išgelbėjus. kad taip nurimus. po savęs.