gentis

Ir taip. Virš galvos nardė paukščiai, kaip keisti klounai cirko pasirodymuose atveriantys mums akis į save pačius - kokie kvailiai buvom, kad nukapojom sau sparnus, vieni kitiem krėtėm savarankiškumą ant akių, ir dabar jų nebeturim. Nebeturim todėl, nes juokiamės vieni iš kitų. Jau nebeskraidom. O taip norėtųsi - į audrą, į vėją! Nesibaigiantis kelias. Nieko daugiau, tik žalia žolė. Nieko daugiau, tik tikra žolė. Ir kelias. Kelias, kurio pabaigoje laukia kažkas aukščiau, kažkas ne iš šito pasaulio. Laukia tie sparnai, kuriuos nukirtom, sumetėm į krūvą ir sudeginom kaip senas knygas. Ir lyg norėtum parašyt kažką gero, kažką šilto ir švaraus, bet jau neišeina - iš visko išauga neskraidanti tyla, kuri tik atgarsiu, tik aidinčiu virptelėjimu byloja apie tą "Anapus". Visi mes fabrikiniai. Visus padirbo Ponas Dievas, sumetęs molį į keistą aparatą, kuriuo Pramonė gamina kaspinėlio formos makaronus. Kaip dešimtis tūkstančių garstyčių spalvos puodelių, supakavo dėžes ir išmėtė po pa

O žinot.. ŽODŽIAI. Ir įrodymai. Turiu vieną. Vieną vienintėlį. Per maža? Dar ir kaip. Man reikia daaaaaug įrodymų. Kiekvieno menkniekio. Ir amžinas tupėjimas (in) sane būtyje. Yfsfmoeujfpwot';Scvkvnnv. Štai ką noriu pasakyt. Ir dar v09erufęufsdkf'sdlf][eg[eoū9ytęėhręwrj. Nes nieko daugiau nebesugebu. Jie kalba kalba kalba, o aš jau nebesuprantu. Nė velnio nebesuprantu. Nė žodžio. Ir vis kalba... Ir vis siunčia savo daleles trumposiomis žinutėmis neapčiuopiamu kitaerdviniu ryšiu. Ir priimu, priimu, priiminėju karts nuo karto. O taip norisi tėkšt pro langą viską . Dulkių siurbliu burzgiančią dėžę. Kiaušinį iškepantį nešiojamą tosterį. Plačią ir dažnai nuo dulkių apvalomą lentą judančiu paviršiumi. Arrrrfggrhjrjjfhsdfhjksdhfjksdhhk! Aš turiu įrodymų. Žodinių. Vaizdinių. Pagaliau esu tikra. Šiek tiek. Minimaliai. Lašu iš stiklinės. Prišiksiu Hendrix'o twin brother prie durų. Ir kalbėsiu kalbėsiu kalbėsiu kalbėsiu. Ir siųsiu šimtus gabalėlių savęs tuo kitapusiniu ryšiu, siųsi

Or maybe just happy...

"Tarkim, yra realus faktas, įrodantis, jog tam tikras įvykis iš tiesų nutiko. Nori nenori mūsų atmintis ir pojūčiai yra pernelyg nepatikimi ir vienpusiški. Atrodo, kad netgi  dažnai neįmanoma atskirti, kada faktas kurį mes manome suvokią, yra realus faktas, o kada tai tėra "faktas, kurį mes suvokiame kaip realų". Todėl tam, kad mes realų faktą įtvirtintume kaip realų, mums prireikia dar vieno - lygiagretaus - realaus fakto patvirtinimui. Bet tas kitas, lygiagretus, realus faktas reikalauja įrodymų, leidžiančių patvirtinti, ar tai yra realus faktas. Taigi tam, kad įrodytume jį tikrai esant realų, reikia dar vieno lygiagretaus realaus fakto. Tokia grandinė, kiek akys užmato, tęsiasi mūsų sąmonėje ir neperdėčiau sakydamas, kad tam tikra prasme jai besitęsiant ir man tą grandinę pratęsiant, formuojasi ir mano egzistencija. Bet kažkur viena grandis nutrūksta. Aš iškart sutrinku. Ar realūs faktai yra anapus trūkio esantys dalykai, ar realūs faktai yra šiapus trūkio esantys dal

Per ilgai jau viskas... Per ilgai, mielas tirolieti Toni Fabro iš Sruogos romanų... Ir skęsta rankose prisilietimas... Knibžda galvoje šimtai minčių. Ir velniava tarp pirštų. Ne ironiška? Čia visiškai ne eilėraštis. Ne, nieko panašaus. Tik man patinka trieiliuoti šiandieną. Savais žodžiais paaiškinkite variklio veikimą. "Brrrrrrrrzzzzzgggg....." Ir gieda plakimu širdies. Pavyyydas, cha, mielas tirolieti. Kratyk galvą kitoje pusėj. O taip noris ištiest tris pirštus iš kurių vidurinis būtų Vidurinis ir sušukt "SKAITYK TARP EILUČIŲ, SUKNISTAS GYVULY!" Ir tai nieko nereikštų. Kvailos būgnų lazdelės ir bosinės pirštų atgarsiai. Mes kuriame, argi ne taip? Maža psichodelinė sumaištis. Bet virš visko vis tiek lieka ne. Susipsichodelinti kaip Jimi.

Kad niekas taves nepamirštų Cha. Cha cha. Ir ką turi dalyt? Nieko. Sėdėt. Laukt. Žiūrėt pro langą išskėstom kojom kulniuot nesamom gatvėm per lietų po lietaus ir prieš tai pabučiuodamas Dievą žiūėt į veidrodį kuriame pats pjauni sielą ir nukirst sausgysles per įlinkius dėžutėn patalpint dvasią ir pakilt ten kur nėra mūsų. Ir man kažko jau nebesvarbu, kad lituanistė prunkštauja dėl mano tamsių rašliavų. Matyt, kitokio dalyko niekada ir neparašysiu. Visokių reikia, ir štai aš čia. Nagla per nago juodymą nubėgus. Akla kaip baltas katinas danguj per mėnesieną. Sakot, kablelių reikia? Ne, ir klystat. Rašau sau, su žilais plaukais ant veido. Juos galima gaut skyrely "Pasidaryk pats".

Mano galva pašėlusiu greičiu apsisuko tris šimtus šešiasdešimt laipsnių ir sustojusi grįžo Grįžulo ratais į savo vietą. Snigo. Ką daugiau bepasakysi - manų kruopelės krinta ant galvos, ir po kelių tokio virsmo akimirkų tampi žilu drugeliu mano akyse. Lengvai persiverti per galvą - trys šimtai šešiasdešimt laipsnių. O lauke tik minus keturiasdešimt celsijaus. Skaičiai, skaičiai... Apskaičiuok mano širdies plakimą, pasaulio varikli. Prisiglaudi, ir noriu pasakyt, kad paleistum. Bet tyliu. Taip reta moneta atsiduria archeologo kišenėj, ar ne? Akių kolekcininkas, nupjaunantis sparnus ir vietoj jų paliekantis žiojėt tik skylę. Jokios iškamšos, tik seni prisiminimai. Aš viską žinau. Tau prigludus ima skaudėti galvą. Ne, aura gera. Galbūt. Tik per šalta sielai. Drugelis nori išskrist. Bet aš nutempiu už rankos vis tolyn ir tolyn nuo garbinamo sveiko proto, ir pasisodinu ant kalvos. Man kvepia kava, o Tau - anižiais su sviestu, bet vis tiek nesitrauki. Ir taip gera, taip pakilu dvasioj, nors

"Klausimai be poezijos, Atsakymai - klaustukais... Sudėčiau širdį ar šypseną - jaukaus kažką tokio... O jei tylėsiu? Vis tiek, mano mielas, Vis tiek. Tada aš jau Tylėsiu..." Zigmas Pakšaitis 2009

"Seni ir patikrinti - knygų herojai"... Šiandien mokyklos kieme mačiau lapą tarp plytelių. Kaip du maži pirštukai lapai plakėsi vėjy, ir nesupratau, kodėl taip greitai. Žinoma, prie jo greit prisistatys ankščiau rūbinėj dirbusi moterėlė ryškiu vakariniu makiažu ir iškrapštys iš to tarpo bent menkiausią gyvybės maišatėlę. Net gaila pasidaro. Ir keistai ramu kažkaip. Beveidis žmogus Ją užmigdė vakar vakare. Balta forma virš susigūžusio Jos kūnelio - bangavo, bangavo apkabindama, glausdama. Štai tokia būtis. Kvarco puodelyje Ji paliko savo protezus, kad iš gatvės atklystantys garsai nesutrupintų jų Jai miegant. Riešai buvo per silpni ištiesti ranką, ir nuo palangės nutraukt seną gyvybinę piliulę, kuri tik ir teribojo Jos miegą. O miestas visada ūžė. Nepriklausomai nuo to, kaip Ji jautėsi ar kaip jautėsi kažkas kitas. Miestas - nekintantis, nelaukiantis, ne bėgantis, o lekiantis pėdsakais į rytojaus dieną. Ir Ji suprato, kad miesto istorija egzistuoja tik todėl, kad visada

screw you little fingers! LOOK AT ME!

Je je. Aš visada sakau tiesą. Net tada, kai nieko nesakau. Nes Tu ne individas. Ir šitas vakaras nebus raudonas, o taip norėtųsi. Kartais aš tyliu žiūrėdama pro langą. Bet tik kartais. Šiuo metu mano mintyse sklando vėjai, kurie jau retai užklysta į svečius. Nebe ta kompanija, drauge... Sėdėti prie interneto, ir girdėti žodžius. Keistus. Nesuprantu. Ir noriu parašyt sakinį, kurį jūs visi suprastumėt klaidingai, nes visada suprantat. DAMN! Kodėl jūs visada suprantat kitaip? O dabar žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiūrėk žiū rėk žiūrėk ži

Mano žmonės jau užgesę. Jie tyli tamsiais vakarais prie svetimo stalo kaip paukštukai ant beržo šakos vėlyvą rudienį, skalaujami palaidų siūlų ir liūdesio lapų, krintančių ant pilkumu apsnigtų blakstienų. Užsimerkę skaičiuoja pomirtines jūras po devyniomis saulėmis, o atgulę į beprotnamio lovas linguoja į laikrodžio taktą, kad nepamirštų kelių į namus, kuriose jų laukia tik svetimas stalas. Mano žmones dažnai lanko liūdesys. Pasibeldžia į kreivą jų langą, o jiems ant širdžių pabyra gruntas ir vanduo, kaip iš kažkada mirusio Kristaus - vanduo ir vynas. Jų Biblija - seni faneros lakštai ant sienų, apkabinėti laikraščių antraštėmis apie išorinį pasaulį, pageltoniję nuo laiko ir nusitrynę nuo pirštų antspaudų. Šokolado kvapu ištepliotos grindys - jų paskutinė vakarienė. Mano liūdesio žmonės jau seniai niekur neišeina. Naktimis jie nežiūri televizijos, bet pro snaigę stoge spokso begalybę ir klausosi visatos muzikos lyg seno gero šešiasdešimtųjų rokenrolo. Guli ant senų juodų grindų, pro

Nesvarbu, ar sakysim kad baranka tuščiavidūrė, ar kad ji turi skylę - barankos skonis nuo to nesikeičia. Užsimerkti, užsimerkt ir sugalvot naujas taisykles savo žaidimui. Jie visi išeina nemastydami - kaip galima toliau. Jie sėdi laiptinėse ir juokiasi ledo gabalėliais į tavo ausis. ir kiekvieną dieną tu iš naujo ir iš naujo krenti į dugną, nes per daug bijai būti vienišas. Dugnas ne visada tuo baigiasi. Kartais tai barankos skylė, kartais - kažkas giliau, kur pranyksti ne tik tu pats. Visiems reikia pastebėti smulkmenas, pamatyt tiek daug, tiek daug nuveikt, o gyvenimas tampa mažute smeigtuko galvute, nes visiems reikia laiko. Daugiau laiko, mažiau laiko, dar penkių minučių ar "palauk minutėlės" kad spėtų sutvarkyti vienokius ar kitokius reikalus. Jų kojos skamba būgnais į grindinį, batų pakulnės susidėvi per keletą mėnesių. Jų žingsniai platūs ir greiti, nes norisi kaip galima daugiau pamatyt ir nuveikt. Jų piršteliai ilgi ir miklūs, mat klaviatūra - plati. Kartais paga