Baisu rašyt kažką panašaus antrą valandą ryto. Baisu, nes jauti kaip viskas byra ir galvoji, kur reikės bėgti. Ir kaip greitai galėtum tai padaryt. Ir kaip nepastebimai. Nes vienišiau dar nebūta. Net kai būta Frenko. Nei kai apsikabinimai tebuvo apsimestiniai. Dar nebuvo vienišiau. Nes jautiesi kaltas. Dėl kiekvieno žodžio. Nes bijai kalbėt, nes niekam gi neįdomu. Niekad. Nes gulint ir verkiant, nes o dieve, kaip skauda, esi vienui vienas. Net jei kitoje lovos pusėj ir esama Kito. Aš norėčiau nebijoti kalbėt. Tik kodėl kiekvieną kartą man prabilus viskas baigiasi panašiai? Viskas byra. Tad telieka galvot, kur priglaust galvą. Tada ateina suvokimas, kad mieloji, tu juk nieko neturi. Nes bijai žmonių. Nes žmonės vengia tavęs. Mano mažos ir per atviros išpažintys baigėsi. Einu skaudėti toliau.