gentis

Aš mastau su šypsena. Lengviau viskas, paprasčiau. Su šypsena. dingsta. eina. krenta. jau.

Jis klausėsi manęs žvelgdamas pro langą į sieną, kurioje atsispindėjo keisti ir melancholiški mūsų atspindžiai. Mes kabėjom aukštyn galva virš viso pasaulio ir sklaidėm po vieną jo puslapius, kaip anglis gerdami kiekvieną žodį ir išmintį paslėptą tarp keturių sienų. Iš kažkur toli atsklido lengvas vandens teškėjimas - laukimas plyname laike. Laukimas saulės ir laimės - išsvajotos būsenos, kai niekas nebesvarbu, kai viskas lengva ir paprasta. Nuo mūsų kojų varvėjo smėlis, ir krito mums į akis kaip viską nuplaunantis lietus. Jis išplovė viską ką jautėm, visus prisiminimus ir tokias brangias mintis. ir mes verkėm, nes į akis prikrito tyro melo - smėlio. Laiko. Kažko.

Mes vėl sėdėjom ir žiūrėjom vienas į kitą, į vieną tašką kažkur tarp mus skiriančios erdvės, taip ir nejusdami, kad žvelgiam vienas į kitą. O aš tylėjau. O tu tiek daug šnekėjai. O aš apsimečiau, kad klausau. Nors iš tikrųjų ir klausiau. Tavo balso tembro kaip muzikos. Visada. Geriau neklausk, kas atsitiko. Aš pasakysiu, kad nieko. Visada. Nes aš nesuprantu, kaip viskas buvo, kaip viskas bus. Kodėl yra taip, kaip yra. Kodėl buvo taip, kaip buvo. Ir kodėl vis dar žvelgiu į tą tašką erdvėje, nuo kurio jau niekas nebepriklauso. Nes jo jau nebėr.

Nuo mano lango link tavo durų tūkstančiai varstų... Vytautas Kernagis - Nuo mano lango [Akustinis]. Čiupinėju originalo kopiją... "Tokį vienintelį, vienišą tokį - savo švelnumą"...

Ji atsikėlė. Ji pavalgė. Ji išgėrė kasdieninę vaistų porciją. Ji priėjo prie lango. Ji žiūrėjo kaip sninga. Ji gailėjosi ir bijojo. Cha. Viskas vyksta lengvai ir su šypsena. Ruošiuos dingt pasivaikščiot, bent porai valandų. Namai žlugdo mano dvasią. Noriu muzikos, gitaros, daug sniego ir laisvės. Žinau, žinau, "su manim kažkas negerai" . Bet, kadangi jau supratau, kad esu ekstravertė ir intravertė vienu metu, tvarkausi taip pat pati. Ekstravertė - nes sumautai reiškiu emocijas. "Visada ir visur išsišiepus.... Nebent žvilgsniu prigaunu susimasčiusią" . Intravertė - nes daug ką išgyvenu pati sau, viduje. todėl beveik drąsiai sakau, kad esu dviveidė. Vieniem rodau vieną, o sau ką kitą. Žmonės užburia žvilgsniu. Eini ir žvelgi į tamsius ir nuo šalčio paraudusius jų veidus, su nuleistom akim. "Pakelkit galvą" - nori jiems pasakyt. (kodėl blogger'is aiškina, kad tokio žodžio kaip 'jiem' ir 'nuleistom' nėra?????). Bet žinai, kad negali jų

Iš tikrųjų aš nemiegu. Tik žvelgiu į tamsą pusiau prakerktomis akimis ir bandau vaizduoti save kaip miegantį individą. Aš nevaikštau su draugais. Tik prisiplaku prie pašaliečių, ir jie niekada nesupranta, kad tai dėl to, jog nestovėčiau nuošalyje. Aš niekada nepykstu. Tik liūdžiu dėl kelią man pastojusių įvykių, ir tai pateikiu kaip pykti, nes iš tikrųjų pykti nemoku. Aš niekada neliūdžiu. Bet depresuoju, nes liūdesys mano kūnui yra per silpna emocija. Aš niekada nesidžiaugiu. Bet trykštu laime dėl smulkmenų ir branginu akimirkas, nes rytoj galiu jų neturėt. Aš niekada nežvengiu. Tik juokiuosi visa siela stengdamasi džiaugtis tuo ką turiu. Aš niekada neapsimetinėju. Ir gal tai vienintelis teiginys, kuriam nereikia priešinamojo ar aiškinamojo jungtuko. Supratau, kad verčiau nekalbėsiu. Nes kol nepraveriu burnos, niekas nesivargina jos pravert. Tuomet gal geriau ir nereikia. Pasilikit savo gliukozę sau. Jis žvelgė į mane ir po nosimi šnibždėjo:  - Kodėl neatsimerki?... Kodėl? O

Jie glostė mane ir ramino, o ant galvos pylė sustingusias žinutes iš kito pasaulio, taip ir neradusias paskirties kitoje erdvėje. Žinojau, kad jie jas buvo perskaitę ankščiau, bet vistiek godžiai rijau puslapius, lyg pirmą kartą matydama raštą, su tokiu džiaugsmu, entuziazmu ir pasimėgavimu, koks neaprašytas jokiame veikale. Laikrodis tiksi ir į smegenis smelkiasi tie patys kaičiai - juoda, raudona.. juoda, raudona... penki, penki, aštuoni, devyni, aštuoni, aštuoni, nulis, nulis... nulis... nulis... nulis... lošėjas pralaimi. Jie išnyksta, ir aš lieku viena. Bet astikėlus nuo seno ir apdulkėjusio grindų kampo bėgu paskui juos. Pasiveju. Ir vėl viskas iš naujo... Jie jau laiko mane už pečių. Papurto, ir laiko. Laiko.

Kažkada nedrąsiai pasibeldę jie neklausti įsiveržė vidun. Nepaisę tebeaidinčio laiptinėj krumplių tuksenimo į medį, jie čiupo mane už rankų ir kojų pirštų, ir išvilko į tamsą. Jau nebe atip, kaip anąkart - tyliai ir lengvai. Šį kartą viskas buvo sunkiau. Skaudėjo. Ne galvą, ne. Giliai šidrį, ir tuos proto užkampius, kuriuose paslėpti mano sąmonės likučiai, į kuriuos bijau žiūrėt. Jie išlenda tamsiais nakties vakarais, kai atrodo, kad tuoj užmigsiu. Jie krebžda po lova, ir aš bijau iškišti iš  po antklodės koją. Tada jie mane nusičiups. Bet ne. Jie vedė mane už kojų ir rankų pirštų. Iš pradžių vilko, o paskui, kai niekas nematė - pastatė. "Didingi žmonės tyli" - šnibždėjo seni medžiai alėjoje. O mes ėjom. Per nugarą man šliaužė jų rankos ir pirštai - tokie šalti ir klaikūs. Bet aš nenorėjau, kad jie išnyktų. Žinojau, kad jie mane stebi, nes jutau jų pirštų pagalvėles ant savo vokų. makabriškai dangstydamiesi tamsa jis sūpavo mane. Įsupo į niekad nesibaigiantį voratinklį, ir