gentis

žemiau tik dangūs žemiau tik dangūs žemiau tik dangūs žemiau tik dangūs tavyje auga medis, skleisdamas lapus lyg šakas į visą ryjančias gerkles. tavo venose veržiasi laisvėn kraujas, bėgdamas ir nepraplėšdamas kapiliarų ir arterijų, kuriose neliko nė lašo padorumo ir tylaus alsavimo. garsas užpildo lietų. garsas praleidžia lietų. nepagaunamas. kažkas plešia iš vidaus krūtinės ląstą - iš plaučių kalasi sparnai, tiesiai per širdį, tiesiai per skrandį, tiesiai per burną. žemiau tik dangūs greičiau ateik ateik ateik... iš akių pasipila gebenės ir klavišai. išsižioji riksmui ir pro tobulą asmeninę "o" išsiveržia medis. nuo jo lapų lyg šakų laša alus ir cukruoti ananasai. pirštai ištįsta, sulinksta keliai, išlinksta nugara su šimtais laiptelių į medžio centrą. sparnai nulūžta, sutręšta kaip lapai vis brandindami medį. įsigeria į pradžią. nuo to laiko tavyje gyvens katinai ir maži vaikai laužydami šakas kaip lapus supsis virš nulūžusio sparno. nebeliks burnų, nebeliks akių. a

Nebeliko nei iškalbos, nei minčių. Tai buvo pats nuostabiausias ir pats liūdniausias šių metų vakaras. Bet, matyt, ne tik vien šių. Dangūs plečiasi ir tolsta. Taip visada buvo. Ir tyliai suvoki, kad jau nieko nebėra švento. "Ir žiūrėt, kaip krenta pati karalienė"...

Matyt, rašau šitai dabar, kai viduj tamsu tamsu, kad rytoj ryte atsiminčiau. Taip tamsu būna beveik visada. Taip tamsu, kaip per baisią audrą, užklupusią kelyje. Vis mini ir mini pedalus, o dangus pila ant tavęs savo liūdesį ir pyktį, po kurio jautiesi daugiau ar mažiau apvalytas nuo viso tave slegiančio blogio ir tamsos. Mini taip iki tol, kol galų gale pasieki namus ir įsitaisai prie lango su puodeliu arbatos, pasiryžęs tęst lietaus išpažintį. Klausytis jos ir uost ją kaip pačio gyvenimo aromatą - šviesų ir salsvą. Traukt į plaučius tol, kol debesys prasiskirs. Tada lengvai šildyt pirštus arbatos puodeliu, nes nėra už jį geresnės ir tyresnės šilumos, tokios dažniausiai rusvai gelsvos, tokios kvepiančios ir tokios nepaprastos. Tokios, kurios paragavus neapsikabini pirmos po ranka pasitaikiusios pagalvės, ir kurios nespaudi prie krūtinės norėdamas užpildyt joje žiojinčią tuščią skylę. Ir nuo stogo lašant paskutinėms vargšo dangaus ašaroms tikėtis, kad tai jau nebe liūdesio, o džiaugsm

Šiandien katė palindo po šlapiu mamos skėčiu ir žaidė su senu ir sulamdytu autobuso bilietu. Kiek nedaug visgi tereikia iki tikros laimės (:

mėlynai tamsu. kažkur galvoje aidi neskaitytas Keruakas. ir man neskauda smegenų dė nieko kito, apart po pirmos juostelės sugedusio Zenito TTL, kurį radau ant apdulkėjusios spintos, ir kuris šiandien nusinešė dešimtis nuostabių kadrų. įjungiu žaibo rėžimą. prasideda. visas vakaro šaltis leidžiasi ant kaulėtų pečių ir aptraukia šildančia migla. gera džiaugtis mažais dalykais. per praėjusį pusmetį praradau gebėjimą nuoširdžiau šypsotis. ir man tai reikia būtinai atgaut. nes jaučiu, jog kažkas dingo, tik niekaip nesuprantu kas. dar niekada gyvenime nesijaučiau tokia nuslopinta. naujos taisyklės? oo taip. išsiveržti kaip vulkanas. judėt kaip vanduo. gyvent kaip oras ir dar velniažin kokie tie kiti elementai, tiesiog būt kažkuo, kas esi iš tikrųjų. sunkus darbas. nes pirmiausia turi suprasti ir žinot, kas esi, ir tik tada galėsi kažką nuspręst. tuk tuk tuk - amžinybė. Aš tat suradau Ką? Amžinybę Tai saulės ir jūros jungtis iškeliavo paštu Ryu Murakamio knygoje įterpos eilės. kažkas

Mano muzika nieko neįkvepia Mano muzika verčia iškvėpt Ji tikra, nors ir dar nepatikrinta Kaip ir dievas ant tavo peties  Ech, mielas žmogau... Ar reikėjo, ar reikėjo... REIKĖJO! Rytas toks, kokiu sunku jau seniai supaistyt savo mintis, telieka jausmas, kad viskas tobula, nors niekada šitaip nebūna. Puodelis kavos (ne litrinis stiklainis, kaip kadaise) ir knyga, ir senas patefonas, o paskui jie visi, tokie šilti, kokie jau seniai neapleido mano širdies. Ir visiškai nesvarbu kas ir kaip. Dėkui. Ir nors viskas tada atrodė visiškai kitaip, dabar atgimsta kažkas panašaus į gėrį. "Dabar Tau skauda, vadinasi, tu gali mane suprasti. Tas skausmas visuomet bus su Tavimi. Kitos išeities nėra. Bet įsivaizduok, jog ūmai kažin kas Tau sako: Tu nieko negali pakeisti, o jei pasistengsi viską pamiršti irtai Tau pavyks, apvogsi pats save. Ir apgausi. ir nieko gero iš to neišeis. Ir štai, Lokė taria - o jos žodžiai liejasi Tau į kraują - kad Tau nebereikia šitaip kentėti. Tu gi žinai, k

Mano Deodenas iššukuoja iš Tavo plaukų geltonus vabalus. Mano Deodenas virpa Tavo ausyse nesibaigiančiu krentančiu šaukiančiu laukiančiu tylinčiu miegančiu gęstančiu imančiu ūžimu. Susemia raukšleles aplink sąnarius kai ištiesi pirštus. Jų garsus. To, ko niekada nepasieksi. Mano Deodenas išrašo Tavo rainelę spalvomis, kurios neišsispaudžia iš dažų tūbelių. Mano Deodenas niekada nėra mano. Išlašantis limuzinais lyginiame valandų skaičiuje didžiosiomis raidėmis. Pratylintis augimą ir kitas tikroves. Šnabždantis maldas apsigint. Išsikvepiantis sandalmedžiu. Ak, mano Deodenai tatuiruotu kūnu, kortų nameliuose verdantis rytą... Tavo stogas dar niekada nebuvo toks vienišas. Tavo dainos dar niekada nebuvo tokios mirusios. Tavo tylos niekada nekvepėjo vynu, apraudojusios savo raudonį. Atsidūsti. Atsidūstu. Išsikvėpiam. Jau nebereikia.

You wanna get boned, You wanna get stoned, You wanna get a room like no-one else. You wanna be rich, You wanna be kitsch, You wanna be the bastard of yourself. You wanna get burned, You wanna get turned, You wanna get fucked inside out. You wanna be ruled, You wanna be fooled, You wanna be a woman like a man, Like a woman like a man. Nes, kad ir kaip bebūtų, kalbos tėra tik kalbos. Nes, kad ir kaip bebūtų, nežinia, kada būsi ne sapnas.

Kad ir kaip ten viskas keltų sparnus į vandentiekį, aš laukiu lietaus. Net raudonos durys galvoje per lietų šviečia daug pasiučiau negu viskas iki tol. Tada ateina tarptautiniai žodžiai, nešdami ant pačių suskretusius ir purvinus šių dienų kromanjoniečius, kurių burnose - po suknistą čiupačiupsą. sudedu rankas ir meldžiuosi, kad šiandien lytų. kad ir kaip bebūtų, dovanosiu kažkokios kalės visiškai sugadintą dainą. kad ir kaip bebūtų, tegu tik šiandien lyja. The Baseballs - Umbrella do not be affraid of greatness