gentis

kažkas byra pro pirštus, o mes jau nebe tie, meistre. nebe tiesiog tie. skaitau tūkstančio sielų prašymus nežaisti, apdoroti, išjungti magistralę po keliais ir tyliai zylioti palangėmis, kaip ir anksčiau. skaitau, šypsaus, nes prašau to pati savęs. nes sielų nėra. yra nykstančių miestų vitražai. nenorėčiau nieko, tik susitvarkyti vidaus apšvietimą, sužinoti veidus ir vardus žmonių, su kuriais, atrodo, teks gyventi bei melstis. apsikrauti knygomis ir žinia, kas išauš ryt. pirmadienis. antradienis.... toliau - - - meistre, o kas dabar? kiekvienas mano žodis, kiekvienas laidas beorėje erdvėje - keistas ir išlepintas laiškas tau. jo žiedai skrenda lakštais, jo žiedai pamažu rudenėja (ir žvilgsnyje susitelkia pusamžis liūdesio jausmas), ir skrenda kur šiąnakt šilčiau. tai nepadeda. šitomis naktimis nebebūna šilčiau. telieka tik tarpai tarp pirštų, pro kriuos dar kažkas kartais byra. telieka paveikslo iš siksto koplyčios fragmentas, apibarstytas cinamonu ir nakvišų aliejum. pagaučiau tau m

iškosėju žodžius ir kvietimus. išploviau lėkštes, kaip paprašyta, ir dabar jos tyliai skraido vandenyje, man virš galvos. aš esu žvaigždininko sūnus. vis dar pasakoju, kaip nusipirksiu sidabrines strėles, šausiu į pietus, pataikysiu į kvailio ūkininko daržą, šis duos man varlę, kuri mėnesėtom naktimis man bekalbant su mėnuliu atvirs į meistrą, ir mes gyvensim mediniame name raudonom durim, ir rytais švilpausime paukščius. jeigu tai būtų tavo valia, aš negrįžčiau. lengvo liūdesio bliuzas. lūkuriuoju nakties. sapno. kai vėl galėsiu vaikščioti ir kalbėti. kai nereikės valdyti nukamuoto kūno, kai galės būti šiek tiek paprasčiau. kai nereikės nei rašyti, nei fotografuoti, kai galėsiu tik lėtai lėtai minti nesibaigiančia gatve nuo purvinos norfos link ženklo staniūnai , kai nedegs visos šviesos, kai bus bene vidunaktis, kai teturėsiu moby - im not worried at all. kai mano plaučiai sušals, ir pajusiu pilnatvę. kai nereikės sėdėti ant stogo su puodeliu kavos, girdėti už nugaros grojant

su manimi kalba sienos mano akyse tavo plaukai apkrenta sniegu atrodo, pasveikta, atrodo, susirgta tad gal greičiau eikim miegot, kol dar nepasakei ko nors tikro jei pradėčiau paišyti tamsius kvadratus ir linijas ant tavo pečių ir kaklo. jei nebenorėčiau kaip galima greičiau išvykti. jei matydama nuvažiuojantį traukinį nejusčiau, kad žinau, iki skausmo žinau. juodai apsitraukę dangūs, pelenai, ugnikalniai ir vilkolakiai. galiu parašyti instrukciją, kaip vakarais užmigti, kaip atstatyti prarastus namus, kaip atgauti apetitą. kaip susiklijuot širdį. ką daryti, kai nebelabai gali. bet sau pačiam tos instrukcijos niekaip neveikia. instrukcijos sudega. užkandu. prasideda. nuogi pirštai ant mano pirštų kaip drugiai prie šviesos. jie spragsi, jų krašteliai balti (o aš tik nežinau, kas tai)  saulėtos naktys, išdainuoti miškai ir rasės. atstatytos knygos ir riešų dalelytės. užsimerki, ir prasideda viskas užsimerki, ir matai aklumą ir lango kraštu slenkančią tylą tamsos privarvėjusį

ruduo jau kutena mano blakstienas. miestas dar sunkia baltus namelius iš mano pečių, stato juos prie vienišėjančių, berankių,vaisius ir odas lyg lapus metančių medžių. ir klausiu, prašau mieso vartų įrėžt man į riešą, kaip turėtų jaustis benamis, vienintelio žydinčio, balto, išgelbėto prieglobsčio neturintis augalas per plačiu stiebu. dar stebiuos, kaip jie nemigravo į pietus žiemot. bet juk dar ne žiema. dar tik laikas gimdyti. vis niūniuoju tave visą per lūpas išvogčiau . jos balsu teka perlai ir akmenys. kartais imu sėti juos lovoje, sąžiningai laistau, myliu, širdimi maitinu. vis dar bespalvės akys. aš niekada nesugebėsiu atsiminti. niekada. mandala degina riešą. tyla ne tyloje. eilinis neradimas. parašytas eilėraštis. po trijų mėnesių vėl atgimstanti viltis. jos akys užmerktos, jos kakta nesiraukšlėja, o aš matau ir neištariu žodžio. nes viskas aišku, nes viskas parodyta. nes mano aitrėjimas nebeturi ribų. kvepiantys cinamonu laukai, besimerkiančios pieniškos akys, kojos, galva

suprantu, kad kaip Miu, vieną dieną galiu atsibusti pražilusi lig kaulų smegenų. nes dabar suprantu, o anksčiau kažkodėl ne. nes dabar suprantu, o aplinka dar ne. nes reikia pabaigti suprasti ir aplinkai, o tada jau galėsiu. na, žinai, atsibusti pražilus. mes dar žaidžiam klases. vaikų nugarose atsispindi lietus ir sugauti vaivorykštiniai drugeliai, nenufilmuoti nė vienoje iš aštuonerių hario poterio filmų. man patinka jų odos. man patinka žmonių odos. geriausia prieblandoje, paskanintos tik mėnulio ar žvakių šviesos. norėčiau parašyti odę odai. tik nei odžių, nei odų mano esybėje nėra, nebuvo, gal nebent tik bus. 5 mm/s jaučiu šiltus frenko pirštus po mano kakta, jaučiu jo miego trupinius krebždančius toje vietoje, kur turėtų būti kasa. mozė meistriškai pina kasas. nesuprantu, kaip nuo plaukų jam nenusvyla pirštai. ir jeigu tai vienintelė diena, kai danguje nebeliko nė vieno debesies, kai išnyko sugretintas rudens jausmas, jo kvapas ore... aš laukiu pradžios. judėjimo, nakties, kaž

aš nenoriu žadėti žaizdos. štai taip tokie dalykai ir prasideda, pasakyčiau juodiems dangaus kareivėliams užpildant be ryšio kabaliuojančią tuštumą po liepomis, mano gatvėj neaugančiom. rinktos dėlės ir sniegas. rudenėjančios akys, vis labiau ir labiau pasunkėjančio vėjo granatos į mano šonkaulius. vis smulkesnės jų dalys, vis švariau iššluoja mano mintis iš nusėdėtų nykštukų kėdžių, iš morajos salių, iš naujagimio vaiko skruostikaulių. i just need your glow to glow  trys padalos.  - houston, we have a jesus here.  - so its multi bueno, uzbekistan, over.  švytintis kremlius, jo vartai, jo šaknys, jogurtas ant krumplių. vis kartoti esu, vis dėjuoti, kad būsiu. asirai, šumerai, gentis iš f raidės išradusi purpuro dažus ketvirtadienio vakarą kelsis iš miego. penktadienio vakrą vėl atgulės amžiną poilsį. šeštadienio rytą nesaulėtą, naktį išmušusį rytą suglebs. kaip ateivių lėkštė. kaip neužbaigtas spalvint kokonas. manęs nedomina kada įrašytas šios rašliavos judraštis. kiek ilgai t

ir po šito prisimeni prisimeni kaip verkei per under the bridge nes paskutinįjį kartą garsiai ją dainavai tesėdėdama su prieš amžius amžinuosius minėtu bedieviu šypsenų karvedžiu prisimeni kaip krūtinėje augo alyvmedžiai kaip nesugebėjai tarti žodžio bene trejetą dienų (ne todėl kad užkimus bet todėl kad.. ak) kaip sunku nemylėt lietaus ir pasaulio, kai kartais taip švelniai pasninga šviesa apkabinu ir atsiprašau, kad kartais apkabinu tiesiog

nieko įprasto. nieko ypatingo. nes viskas žinoma. nes viskas kartojas. nes gal užtenka įrodinėt, savo scumbag' iškumą ir neko nekeisti. prakirpti dar vieną akį. apkeliauti rusiją. nežinoti būsimo antradienio vakaro pasėkmių. nukirpti indėnų vadam karčius, užsimerkt ir leist jiems ataugti. aštuonetas, ir prabundi prarytas banginio. salsos žingsniu nuvalai grindis ir langus. paskui tyliai pabrazdini gray room , ir tarsi nieko nebūta. keista fotosesija jaunai ir įdegusiai blondinei (jos akys juodos, o siela švari tarsi vaiko, išmokusio mėtyt į sieną ledus). purvas ir mintys as if  mėnesienai dar mėnulis sušildo dar kartojasi kelias dar atsimena motinos dievas dar myli  kai dar tikrai, užuodi arbatos/kavos kvapą rytais. ištiesi ranką, nieko nesugauni ore, sušyla raka. šilčiau negu kad šilta. tikrai, daug šilčiau negu šilta, mate.  jei tavo akis nebūtų už mano akį jei tavo vėjas nepjautų mano vėjo jei sugebėtumėm pasidalinti vandenį po vieną grukšnį viešpatie d

keista, kai niekur nerandi kad būtų parašyta ką daryt, kai vietoje tavęs nubunda kažkas kitas mėlynos beždžionės, mėlynos avys ar liko manyje dar gėrio ar dar ne viską išbarsčiau susiurbdama padangių mėlį ir kitokios klaikios nesąmonės. mėlyni plaukai, mėlyni plaukai... ar dar kada, ar dar kada išdrįsiu? greičiausiai juk ne. greičiausiai net nebeapsirengsiu seno ir nuzulinto megztinio, apgailėtinų pramanų ir vaikystės pančių. nebeužsimesiu. vien oras, dūmas, tyla ir orumas - neįtikėtinai rimuoti žodžiai. dar tik 00.16, o aš jau... mama, o aš jau vėl savyje pasiklydus. suskydus iki žemės graibymo. iki kaulų smegenų suledėjus. apkabinti nutrauktus galus. atsibusti. žinot savo vardą. tai elementaru, mano mielas vatsonai , tai tik tavo galva aš paremiu savo petį kai miegas suspaudžia kraštus. sielos ar vienišo arlekino, pasiklydusio kažkur vilniaus gatvėse. jo motina - sigutė ach , jis tik tyliai šypsotis temoka ir nevykusiai judinti paprastą lėlę vaidindamas nušveistą pyktį. tik ti

kai nakties kasos sulenda į plautį - - - - tai tas pat          kas prigert prigert mėlyno rašalo pigaus vyno, tikrų vyrų skyriuj pardavinėjamos šilumos /// jiems tai tas pat, kas nuskęst mylimosios plaukuos. paskęst dar neatrasto kvapo pirštely, jo prisilietime, pirmoje nebūties skylėje, laukiant šviesiame, baltame priimamąjame prie pusiau užrakintų, prie pusiau iš vidaus aklinai užtrenktų durų ilsinant kojas ant dirbtinio marmuro pavidalą įgavusio, ligi pašaknų be garso numindžioto linoleumo. minčių beprotnamis gilėja. dažnai sulauki apelsinų ir vandens iš pusbrolių, motinų, dar mylinčių ir neišgaravusių tėčių, retėjančių draugų tarpupirščių (jiems slenka plaukai, o tu beviltiškai supranti, jog nieko negali padaryt) dar keletas bazalto gabalėlių tavo vidun tampu seladoniškai žalias grūdelis be dešinės rankos maudžiančio mažojo piršto. jis parduotas indėnų vadams už nesuspėtą suvaldyt silpnumą. nes kartais tu užbaigi mano mintis. kartais tu užbaigi mano nepradėtą lipdyt v