gentis

keistai žiūriu į praeitį.  ypač pastarosiomis dienomis. žiūriu ir suprantu, kad tiesiog negaliu atleisti. negaliu ir viskas.  jei negali atleisti, vadinasi, negali ir pamiršti. negali judėti toliau. tie žmonės vis dar lieka įstrigę atmintyje, grauždami šlapią mano paklodės kampelį ir patys to nežinodami.  kasdien kartoju sau, kad paleisčiau.  kasdien liepiu. jie kasdien nesitraukia.  baisu, kad žinau, kaip jie gyvena toliau. žinau, kad ir aš esu jų gyvenimų paraštėlėse. ir mane tai nervina. šitaip. beprotiškai. pykdo.  greičiausiai jie laikosi ant kažkokio mažo, neišspręsto šapelio. to, kuris liko nuo sodo rišimo, kuriam tiesiog nebeužteko vietos jų vėrinėliuose. keista, kaip manąjame jos visad apstu.  norėčiau juos visus sudėti čia. visus iki vieno. ir paleisti. ir tegu plaukia patys sau, kaip kad aš plaukiu. pavargau apie juos galvoti ir jausti nevertę. nemeilę. nesupratimą.  mušu savo ritualinį širdies būgnelį.  užsimerkus kartoju tas, kuris matė mane po stalu ta, kuri karstėsi roži

kuo toliau, tuo geriau suprantu, kad sizifas greičiausiai tėra mėšlo rutuliuką į kalną ridenantis šūdvabalis.  kuo toliau, tuo gražiau ir mieliau, kad kad ir kaip plėšytumėmės greičiausiai visi esame sizifai. ir visi tikrų tikrai esam šūdvabaliai.  ir čia nėra nieko baisaus ar blogo.  man patinka.  jie mieli ir beprotiškai gražūs padarai.  ir jei kada susitraukčiau lig žirnio dydžio, jodinėčiau ant šūdvabalio.  no kidding.  viskas šitaip lėta, dieve mano. mokausi. mokausi. mokausi. noriu sau kartoti, kad mokausi, ir tai iš dalies tiesa. likusį laiką moteriškai pykstu - ant savęs ir išmokto beminčio paklusnumo, negalėjimo pykti, kurį dabar kasdien traiškau tarp pirštų it uodą, ant didelės didelės nemeilės sau ir netikėjimo.  ir vis dar sakau sau - push through.  ir tai yra grynų gryniausia nesąmonė.  negalima savęs stumti. save reikia glostyti iki nukritimo. gerkliškai kvėpuoti kol nustos drebėti kūnas. nusipiešti mėnulį ant kaktos.  ėmiau mėnesinių krauju tręšti augalus ir sau rodyt, k

viskas tapo smarkiai sustyguota.  daug įtampos, bet čia ne dėl tvarkos.  tvarką įtvirtinau pati. stengiuosi jos laikytis.  valanda dizaino tyrinėjimams. dvi valandos naujai informacijai. pietūs. pasivaikščiojimas.  projektas. projektas 2. valanda rašymui. valanda iliustracijai. vakarienė.  visa tai truputį sumaišo baimė, tad kartais tenka įterpti poilsį. nuo 10 min iki valandos pažliumbimams, paaimanavimams, pažadams atsiskirti nuo pasaulio ir išvažiuoti gyventi į mišką, ten, kur nėra žmonių. savęs suėmimui į kumšti, bandymui perkalbėti ar paguosti, sudėtingam lakmuso popierėlių kaišiojimui į realybę ir emocijas atidžiai tikrinant, tai kuris gi teisus. ir tada atgal. tada bandom iš naujo.  Žmogaus nuolat klausiau, kodėl jis mane liečia. juk neprivalu. nėra tokio protokolo. apkabinimai nėra įpareigoti ar įtvirtinti neegzistuojančiose sutartyse.  ir nežinau.  paskui daug galvojau. nušvitau. tai tiek.  mane šiek tiek nervina nuolatinis grįžimas į vaikystę. vis kažkokio supelėjusio grūdo i

jei kas nors turite kokių nors brandų, kuriems reikia identiteto, ar kokią kitą su grafiniu dizainu susijusią užduotį - duokit. aš mokausi.  mokausi ir truputį nemėgstu savęs, kad štai, tau jau 28-eri, ir tu toliau mokaisi, ir kas iš to, kas po šito? aš audžiu, nes taip man nebedreba rankos.  audžiu, ir klausausi vikingų gerklinio riaumojimo, mano ausų būgnelių mušamo ritmo. klausiu, kas per juos tranko, bet ritmas tik dar pagreitėja, užsikuria širdies varikliukas. važiuojam.  kas rytą ėmiau dažyti savo akių vokus mėlynai - it karo dažais. vakarais palaižau juos, kad lengviau užsiklijuotų. neklauso.  girdžiu ožkas bliaunant. rašau padrikus sakinius.  nė vieno iš šių dalykų iš tikrųjų nėra arti manęs.  man net keista, kaip kūnas viską atsimena. kaip man nereikia atsiminti, nes kuo daugiau skaitau, kuo daugiau gilinuosi į save ir kodėl šitaip visko bijau, tuo labiau paaštrėja jutimas. jis glosto man plaukus ir kartais paminko rankas, o per nugarą eina žaibai ir subliūkšta raumenys, nervi

bandau ieškoti už ko užsikabinti tikrai, nuoširdžiai bandau čia viskas beprotiškai svetima.  visos moterys renkančios savo gražių rankinių šuniukų kakučius po mano keistais langais su mesėdžiais augalais, kuriuos kas rytą apienu kaip vaikus ir apklostau. visos. iki. vienos. moterys.  visi vyrai, kurie bėgioja išpūstais bicepsais arba veipina man į veidą toje gražioje vietoje, virš kuriuos kabo ženklas "trout swim" ir kuriuoje, tikiu, jie kartais tikrai gaudo upėtakius. visi. iki. vieno. vyrai.  ir man keista.  kas čia dabar.  bet gal nieko. gal nieko baisaus.  būna geriau, ir būna ne. būna, kad viskas atrodo baisu ir viena. ir dabar taip atrodo.  bet baisu ir viena kartais pritilsta. tada atrodo, kad gal ne taip baisu ir ne taip viena.  ir aš kartoju šiuos žodžius kaip mantrą - baisu, viena - nes taip jau yra su manim. jie gaudo vienas kitam uodegas, jie kandžiojasi žaisdami mano šonkaulių narvelyje, kuo toliau, tuo stipriau, taip intensyviai ir žvitriai, kad jau nebepagaunu