gentis

mano susidomėjimas tuo, kuo domėjausi ir ankščiau, buvo pastebėtas. tik kodėl dabar? kodėl ne tada? kažkas trukdo pakelti rankas pusmetį nečiupinėjusias mėsos. žmogiškosios. kaip ir bodleras prisijaukinu beprotybę. kaip ir reinhartas eksperimentuoju riksmais. užtenka? girdžiu, jog užvirė užuolaidos. šūviais į smilkinį pirštai nubraukia nuo akių plaukus. užverda kraujas matant. matyt, bereikšmės odos, kabančios ant numylėtų kaulų. labanakt.

kai rėkdamas jau nebesugebi. kai ant nosies kaba kažkas, kad dar tik laukia. metai su puse - ir aš kaip ir tie dvylikapirščiai žmogėnai lakstysiu į bandomuosius. ir ką? ši karta nepasižymi optimizmu. ši karta nepasižymi niekuo kitu, tik savo žodžių gausa. nes niekas jau niekada nebepaklausia "na, kaipgi Tu?". nes galbūt niekam niekada ir nėra įdomu. išlaviruoti, išlaikyti lygsvarą tarp to ir To. tarp vieno ir daugelio. "sunku, vaikėlaičiai? sunkuuuu.." - pasakytų Valkiūnienė. sunku kaip ir Odisėjui. sunku kaip ir Hamletui. sunku, kaip ir šimtams kitų, tokių pat neaprašytų Biblijoj kaip mes. o man jau bepigu. lengvos dienos plaukia lyg rūkas tarpupirščiais - nepaliesi, nesugebėsi net pajust. gal tik šalčio banga nuvilnis stuburu. gal tik pajusi svetimas rankas ant savo pečių. daugiau - tik žmonės: svetimi, kurti, laibais pirštais skrebenantys tavo metalinius, nuo jų kalbų atbukusius paausius, nebegirdinčius, nebeklausančius. štai ir vėl - klausiaisi mano žodžių lyg

kartais sveika suprast, kad planai niekada neišdega, kad juos sudegini pats. kad jie nepaliauja degt, kol tampa įvykdyti ir atgula senoj dėžėj. be kampų, bet plyšelių saulei. ir dūsta, dūsta kruvinu sielvartu. juk taip būtų ir sielą į stiklainį uždarius. tuomet jie išmoksta ilgam sulaikyti kvėpavimą ir tikisi, jog dar liko šiek tiek laiko. jų žandai raudonuoja, įkaista, miršta - lyg plaukiant tolyn nuo kranto staiga pajunti, jog parplaukt atgal jėgų nebeužteks. tada jauti besąlygišką norą vėl įkvėpt, kad atsitiktų kažkas, ir galėtum toliau tęst tai, ką pradėjai - gyvent. jei galėtum, sudegintum visus planus. padarytum taip, kad kiekvienas iš jų būtų vis svarbesnis, nepaprastesnis. cakt, kažkas nutrūksta. negrįžtamai, nepakeičiamai. nukrenta senos lūpos ir atauga kitos, dar nebučiuotos, neliestos. nusimeti odą ir tampi tyras, dvasiškai nuogas. nuo širdies atskyla lukštai, nutiprsta žieminis ledas. kažkas uždeda sparnus. sudie, Vatsonai, tavo laikas baigėsi. iškiši jiems liežuvį, iške

būna rytų, kai, atrodo, ant galvos tuoj tuoj nukris dangus ir prislėgs tave su visu svo išdidžiu mėliu. paskęsti jame lyg vandenyne dar nespėjus nukristi nė lašui. bet tiesa tokia, jog viduj visada laša. gerai neužsuktas čiaupas, po žiemos atitirpstančios širdys, skraidančios lapų sielos, pro tavo plaukus - visatos pirštus - prasiskverbęs pirmo lietaus aromatas. užtenka tik sėdėti ir žiūrėt, kaip pasaulį žingsnis po žingsnio palieka saulė, ir klausyt, kaip aplink tekši tas mėlis, kurio menkus trupinius renki nuo žemės rytais. būtent tais rytais. tuomet tau įskausta šypseną. būk atidus - niekas nebepadeda. net jei viduje laša, net jei nėra kas pastatytų kibirus po stogo kiaurymėmis. ir supranti, jog nuo tikros muzikos ima skaudėti. bet ne taip, kaip visada. daug giliau, svarbiau, ryškiau.  trys norai, ir aš nemiręs.

mane pradeda nervinti žmonės aiškinantys, jog tas ar tas yra tobulas. mūsų trūkumai žavi. tai ir yra pagrindinis aspektas šitam sujauktam pasaulėly. vis mūsų pinigai, namai, daiktai.. o mane pykina. o mane vimdo. nepakeliu kojų, o tuo labiau rankos... nušalę, sustirę, lyg lapų lavonai vėlyvą rudenį traškantys, sūkuriuojantys vėju po mūsų kojom. (noriu tikėt, jog lapai neturi sielų, nors jos turėtų būti gražios. velniškai gražios). o, jeigu jie būtų graikai.. tuomet iš kapo sugebėtų prisikelti Antigonė, galbūt net juos laidodama nusižudytų dar kartą. tragedijos - neatsiejamos. ir lyg tyčia vieną prisiminiau. tą savaitgalį ėjau į teatrą viena. (pasižadėjau sau - daugiau jokios gyvos dvasios, bandančios su manimi kalbėti. tik mano mintys, tik jausmai. aukščiau visko). galvoje išliko tik paskutinė scena - visa kita buvo tiesiog tragiškai nereikšminga. žilagalvė vidutinio amžiaus moteris sėdėjo lovoje. jos akys buvo tuščios tuščios, lyg ir taip pilkame žiemos danguje kas nors būtų prakirt

vieną dieną tūpteli ir supranti, jog tau nebeliko nieko. visiškai, absoliučiai - nė menkiausio dalyko, visur tik tas niekas. žvaigždės tos pačios, sniegas, lietūs, vanduo, net žemė visur ta pati, o rankose dažniau nei tušinuką laikai, gniaužai bei apžiūrinėji nieką, virtusį tavo amžinu draugu. tiek sieloj, tiek kūne. jis gali keist pavidalus ir vaidentis tyliais vakarais, kai, atrodo, kiekvieną akimirką gali nugrimzti į savo nešventintus sapnus bei dar kažką, kas slypi už jų. kaip pasakytų žmonės iš X-failų: anapus. Frenkas tyli. nebepamenu, kada paskutinį kartą su juo kalbėjau. nebepamenu, kada iš viso su kažkuo tikrai kalbėjau - vis tos apsimestinės mandagumo frazės... noriu, kad jis grįžtų. noriu tikėt, kad tada viskas vėl pasikeistų. tuomet greičiausiai nebereikėtų kristi iki pat dugno vien todėl, jog bijai būti vienišas. toks vienišas, koks tik gali būt. aš galiu džiaugtis, jog šiuo metu viskas puiku. galiu tikėti. tačiau viską užgožia klaikus nenorėsys. ne, ne nenoras, o n

viskas! visi taškeliai kliockeliai ant visų i, bi, ši ir t.t. (dabar netgi po t yra taškelis!) as i thought i was lost . o dabar jau ne:} screw you little fingers. visa diena praleista nirvanoje. tiesiogine ir perkeltine. ir grupė. štai jums dar vienas, betikslis, beprasmis, bejausmis, bekraštis mano dangaus blynas. mano dangaus atraiža, mano Mortelės akys. Mortele Mortele, ar užtenka pupelių, brangioji? žinoma, juk aš brangi. tuo pačiu ir pasauliui ir visiškai niekam. šiuo metu noriu pavasario. gulėt ant Žemės odos lopinio, pasismaugt visatos plaukais, paskambinti neesamu telefonu dievui ir pasakyt, kad jau bepigu. arba bent jau nusiųst žinutę. ir mano galvoje suskamba milijono vertas klausimas - ar tik ponulis dievas neturi buko feiso anketos? mojuoju jam nuo muzikos šilta ranka. pro objektyvą visi daiktai atrodo mažesni. už jo gali pasislėpt nuo visko, kas laukia. kas lauks ar laukė. žmogui, stovinčiam už objektyvo, negalima turėti jausmų ar emocijų. kai užaugsi

šiandien atbula ranka - nueidama - pamojavau facebook taip pat parodžiau taikos ženklą paklausta, kodėl gi noriu užšaldyti savo "sąskaitą" - viską apibūdino žodis "mėšlas". matyt, šiandien man viskas freaky styley . gal net per daug. nekyla rankos - nei grot, nei niekam niekam. vėl - galvoj pasimeta laiškai. į galvą atklysta viena iš mėstamiausių vaikystės dainelių: aš žinau, žinau - tu man rašai laiškanešiai tik miega lietus užklumpa - permerkia kiaurai pasimeta laiškai ir raidės, sakiniai žydrai nubėga... tu gi man rašai, tiktai laiškanešiai pasenę serga uždegimais tu gi man rašai baltai baltai -  ant balto baltas, argi skirias kad ir dabar. jau gal nebesiskiria. einu ieškot seniai pamestos kasetės su ta dainele, nors ir žinau, jog nerasiu. under the bridge tikiuosi, kada nors gyvensiu name raudonomis durimis. bet tikėtis neverta. šiaip ar taip, rankena bus balta :] freaky styley!

prieš dvi dienas nusprendžiau, ką darysiu, jei neįstosiu į aktorinį. pranešiau naujieną tėvams, ir sulaukiau priekaištų (didžiulė ir velniškai tikra šypsena). nes kai tik viskas paaiškės, susirinksiu menką savo mantą, sudeginsiu turimus pinigus ir pėsčiomis patrauksiu į Paryžių. ir nusišvilpt man ant visų "pavojų", išgyvenimo rūpesčių ir kitų minimalistinės reikšmės skambesių. tik aš, gitara ir pasaulis. trumpalaikis darbas maistui - viskas, apie ką tegaliu svajot. ir kelias, kelias, mylių mylios... visur besidriekianti laisvė, oras, mintys... dienų dienos tylos ir skanaujamos vienatvės, nebent rasčiau patikimą dvasią kelionei. o aplink tik grožis, grožis, grožis... per daug paprastas ir brangus, kad sugebėtum išmest ar sudegint. ir net jeigu taip, jo visada atsiras daugiau. pagaliau ima laikyti kojos - galiu eiti, kylu. lėtai ir užtikrintai stojuosi. juk jos sveikos - telieka baikt inkšt ir pradėti jas naudot pagal paskirtį. ir šypsotis, šypsotis, nes sausis žada būti vi

jei jau leidi išsimesti - gyvatės akys . žvelgt tiesiai sielon. be veidrodžių. be kalčių. žinau, kad skauda. neverk. tai aš kalta. tai pats kaltas. juk visad kartojau, kad šis katinas draskosi .

užsimerki ir bandai sulipdyt kažką iš naujo. kad tik tyliau sveikiau vienarankiai - svetimas kvapas šįryt prie tavo durų ir trys dienos tylos kai viskas iš naujo mintys lekia šuoliais - nuo vieno krašto prie kito, kai jau nebežinai, ko tvertis. kai jau meldiesi, kad netrūktų, nes visko jau seniai nebetrūksta. kai per daug, byra pro kraštus. vėl minu akimis link tavo slenksčio ir grįžtu atgal, šimtąjį kartą nieko nepešus. suprasdama, kad daugiau nebeminsiu. daugiau nebegrįšiu. užmūriju akis, nusuku sienas... nebereikia. trenkiu ant žemės puodelį - cha, laikas, meldžiamoji, keliaujam. laikas tampa laiku tik tada, kai praeina. ankščiau juk jokio laiko nebuvo. nebuvo iki tol, kol nepradėjom sakyt, jog jis yra. ne, šitas dievas miręs - laikas tik mūsų pasąmonėj laikas. grožis - vaizduotės vaisius. pasakyčiau dar šį tą apie meilę, bet tyla užgniaužia kvapą, pasišaukiu Frenką. žinau, jam niekada nepatinka būti su manimi kai esam vieni. man taip pat ne. gaila, kad taip ir nesuge