gentis

dainuoju kaip Rilkė. Rilkė, kuris persismelkė į mano sąmonę savo Dievo artumu. dievo artumas atitolina visa kitą, ir aš pamirštu kad po mirties nieko nėra. pasidaro baisu. duobė krūtinėj. susiveliu plaukus ir kažkur šiaurės mėnulio šiaurės aky skaičiuoju likusias valandas užmingu Rovaniemy. užmingu ir nebegaliu pabusti. Tai Mackus, Mackus blaškosi mano mirtyje neduodamas man ramybės ir gulbės plunksnų po kaklu. aš surinkčiau jas ir užauginčiau sparnus savo baimėms, visiems savo spalvotiems nieko pilniems stiklainiams, kad bent būtų ramiau. aš negaliu užmigti, Tūla.  nebegaliu užmigt.  mano širdis šokinėja, man skauda krūtinę.  kas dieną.  kiekvieną supistą dieną  man dreba rankos Algimantai, kaip ten? kitoj pusėj? kaip ten? ar aš būsiu žuvim? prašau, leisk man būti žuvim. Kažkada mačiau tokią plaukiančią dangum, tada pagalvojau, kad visi mes - keistos milžiniškos dievo upės atome gyvenančios bakterijytės. leisk man būti žuvim (ne ichtusu ant kažkieno ba

išmokau nesakyti žodžio "ilgesys" išspjoviau jį tiesiog kažkur dar vilniuj, ant grindinio, jis ten ir liko išmokau nesakyt, todėl dabar jo tiesiog nebeliko mano lūpose, rankose, nebeliko ant mano dviračio, ant tavo kaklo. aš nebemoku sakyt "ilgesys", nes taip tiesiog lengviau. nes labiau ilgiesi su žodžiu nei be jo. taip lėtai išmoksti nesakyt. nieko. nes geriau nesakyt nes sakomi žodžiai nusivalkioja nesakyt "myliu" "žaviuosi" nesakyt "stebuklinga" "magiška" palikt tai ypač dideliems dalykams tokiems kurių nesuvoki tie žodžiai - jie turi būt iššnibždėti tyliai tamsoj, kad girdėtų tik tas, kam nori sakyti. su kuo nori kalbėtis. mano siela jau seniai nebe čia. šitiek laiko - o ji ne čia. šitiek laiko - ji kažkur kitur, ne mano kūno stiklainy, nors oro ir šviežiai pripešiotų žolių turėtų užtekt. pakabinau ją sau ant kaklo vietoj gysloto lapo, todėl dabar skindama vyšnias mintyse galiu rašyt korneliškaiplateliš

aš kvepiu imbieru ir graužiuosi iš vidaus skrandyje atsiranda urvas venų akvedukai nebevarinėja kraujo tai policentriška magnifique a bientot la douche ne marche pas tres bien nes jau viskas turėti tai arti savęs tolygu turėti autistą vaiką galų gale lieki vienas nežinodamas ko (s)tvertis (kartis?) dar tasi-mylėdamas ir raudamasis plaukus nuo galvos neturėdamas kur pasislėpt. visiškai sumautai vienas. laikantis                      laikantis laikantis aš labai pavargau ir noriu verkt nėra kam, nėra kur, tėra tas dubuo delčios, nors gyvenimo fazės jau seniai nebesikeičia

besimokantiems piešti aš padedu galvą ant vairo, jis sušlampa padedu galvą ant sėdynės atlošo, dūstu lėtai kvėpuoji, bandai neišvemt plaučių galva sunki . . . o dieve, galva tokia sunki, ir tu nejunti kojų už apykaklės prilaša lietaus, tave purto, tu sėdi padedi galvą ant vairo, jis sušlampa, bet tu jos nenulaikai tiesiog nebenulaikai sušlapę plaukai riebaluoti plaukai susivėlę į lizdą ir mašinos vibravimas ir mašinos vibravimas ir mašinos vibravimas, tavo koja ant stabdžio jauti kaip tavim žliaugia prakaitas skauda kaulus jie įgauna skyles ir vėjas gali naudot tave kaip dūdelę kaulinis švilpukas štai kas tu. jis visas tepaluotas jo rankos juodos tepalas prie dešinio lūpų kampučio praplikęs sename garaže ant kurio sienų kaba seni kalendoriai su grąžtus laikančiomis nuogomis moterimis man bloga jis prisidega cigaretę kažką kalba tarpusavy su dar vienu vyru jis kažką kalba ir rūko apžioja cigaretę atsargiai taip atsargiai ir šlykščiai, tarsi tai būtų