Rankos tokios apsunkusios lanksto per klaviatūrą lyg per pianino klavišus. Pianino, kuriuo niekada nemokėjau groti... Visos dovanos, kurias gaunam iš Aukštesnės Materijos, yra tokios paviršutiniškos, tokios lengvos... Nors praktiškai viskas suslėpta pačioj vidaus gelmėj. tenai toli toli, kur niekas negali prisiraust, prisigrūst, prisikabint. Ar daug yra norinčių tiesos? Ar daug žmonių nori viešumo, ašarų, rodomų per mirgantį seno televizoriaus ekranėlį? Taip, "Šilelis" nemeluoja. O gal meluoja tik pikti korespondentai? Ar pats žmogus?.. "išmokau juoktis širdžiai verkiant, palenkti ašarą veide".. - ateina į galvą girdėtos eilutės. vis aktorių darbas. Vis jų gyvenimas. Ir jie vis meluoja ir meluoja.. Jei taip, gal ir pati tapsiu melage. Sudrumzti vienuolių, mokytojų, draugų protus... man skaudu, kad turiu daryti ir sakyti tai, ko niekada nesakyčiau. Pripratus būti atvirai vis sunkiau taikytis prie kitų. O ar reikia? Klaiki tiesa ar melas į akis? Jei nenori skaudinti?
Pranešimai
Rodomi įrašai nuo rugsėjis, 2009