gentis

o mes juk galim ištiest rankas ir skraidyt tekančiose visatose, tarp begalybės plaukų, tarp mirusio dievo pirštų. ugninės gyvatės leidžiasi nuo kalnų, vėjas išsijoja gyvastį lygiai taip pat, kaip pats sijojai šilkinį smėlį lėtoje ir nenuginčijamoje vaikystėj. jis šnekėjo, jog bijo būti vienas, ir šimtąjį kartą aš norėjau apkabinti tik per ypatingas šventes matomą dailininką. aiškino apie muziką ir žodžius ir tą kitą pusę kurioje slypi daugiau nei gali iškalbėti ir aš vis kartojau, jog jis niekada nebus vienas ir suvokiau jog už jokius pinigus nesugebėčau jo paleisti mat jau buvau. status kalnas ir judesys tyliai prikaustė kojas ir rankas, tik ne prie kryžiaus. violetinė naktis tekėjo šlaunimis ir dar kažkuo palikdama po savęs švelnų velveto aromatą. o aš juk bandžiau. lauke maharadžos vėl spjaudo ant manęs ir mūsų ir tavo slenksčio tylius pažadus apie kažką dar geresnio. galėjau ištiesti ranką, po galais, juk galėjau. ir ne kartą rūkuose skęstančios mintys ir amnezija

viskas tik į šviesą. vėl į šviesą gerai, kad pasakiau, kad mano siela kartais serga. kad jai reikia poros dienų vėl išmokt kvėpuot ir tik tada tęst. man patinka tokios lietingos vasaros dienos tada gali minti dviračiu be purvasaugių ir svajot apie pažintis su žmonėmis (ir if you see her, say hello a star called sun esu tuštuma, sumišus su vyno vakarais ir cigaretėmis tarp kojų pirštų the smell before.. after rain Au-- angelai protingi? ) kitapus šitų raidžių žinoma, galėtum tiesiog parašyt laišką bet tada neliktų to išskėst rankas ir skrist su pakilt dvasia visatos pusėn ir paliest pirštu tą begalybės dalį prie kurios kojų kada nors užmigsi su šypsena veide štai čyru-vyru kraipai galvą į šonus ir džiaugiesi, kad kuo toliau, tuo geriau jie atsiliepia apie tavo kūrybą kadrus ir vaidmenis kuo toliau tuo geriau groji dainuoji ar tiesiog šypsaisi ar apsimeti nesveika tik tam kad užuostum dangaus kvapą pajustum vėją tarpupirščiuose žolę po basomis kojomis vid

skrendant galima svajot tik iki tol kol nepajauti aplink mirštančių laukinių mustangų sielų kol jos vis dar gyvos ir leidžia bei gali kvėpuoti tau į virpantį kaklą savo esenciją prisotintą jausmų kurie niekada neturėjo teisės paliest tavo beveidės sielos ir šaltų pirštų naktimis dažnai galvoju apie mirusius ir vis dažniau ir ilgiau šaukiu tamsai kad paliktų mane kad nustotų melstis prie mano tuščios lovos ir eitų ieškot ramybės į svetimas plynes nebenoriu kad ji išklausytų rašau ant sienų kad išprotėjau kad jau negaliu ir nenoriu taip tyliai skrist vis žemyn žemyn kol neliks manęs ir kol nieko neliks nes žemai tik veržiantys pančiai nes žemai tik laukiniai mustangai nes žemai tik mirusios nuotakos ir tušti nuodų buteliai nes ten jie niekada nebus o ir aš ne auksinė tamsoje nešviečiantis skraidantis objektas tiesiantis žalian dangun rankas nuo saulės įkaitintas nuo vėjo sustirusias nuo bemiegių naktų nudžiuvusias paskolink man lašą degančio kūno gal prisikėlus angelu tau į rankas nukri

nes šiandiena buvo geresnė už viską ir net jei pat napoleonas man ant delno padėtų šv onos bažnyčią nekeisčiau jos į nieką nes debesys plaukė lyg sapne o ir mano veidą vis dar kažkas šildo rūkas tai saulė ar šviesa bet net jei tai per daug asmeniška tada viskas keliauja į gražią svajonę su virš galvos plūduriuojančiais kalnais ir dangumi tarp kojų pirštų nes tik ten viską aprašysiu perdėtai romantiškai ive got dosed by you ir so what jei mano dienos vis paprastesnės - juk mažuose dalykuose ir slypi dydybė [John Frusciante]

ir vėl kažkas šaukia , o aš nenoriu atsiliept lyg kažkur ikyriai zvimbtų mobilusis vėl iš po palovio tiesiasi šaltos rankos ir čiumpa už kojų tamsoje kažkas šnabžda keistus žodžius ir man ima darytis baisu matyt ne todėl kad nežinau kas tai bet todėl jog nebenoriu grįžt ten laukiu šaltesnių dienų tikėdamasi permainų ar bent jau artėjančio rudens

negaliu, vis dar negaliu patikėt, kad lyg niežą kasdien vis prisimenu. kad kasdien vis mąstau apie tas tris sekundes kai išlįsi iš mano atminties kertės vis kitoks nei jau buvai. šratinukų medžioklė - tik taip bepavadinsi. aš tikiuosi ir slystu tavo pirštais lyg dešimtį kartų tampytos stygos. lig šiol juk taip dar nebuvo. ir man keista. ir man baisu. nes juk aš čia. ir nejudėsiu. nepajudėsiu nė per centimetrą, nes matau tavo sielos užkaborius, nes tik iš čia ištiesus ranką galiu pervert tavąjį skruostą ranka. ji vis ragina ir ragina. o aš rašau. nes realybė pagaliau tapo gal būt geresnė už sapną. ir vėl prasidėjusi nemiga šįkart negąsdina - juk žinau, kad man geriau atsimerkus. šiandien pirmą kart prisiliečiau prie tos aukštesnės muzikos. mes grojom jo garaže ir aš tik tyliai šypsojausi. ir viskas skambėjo gražiai, o aš tik šypsojaus. ir nuo šiol tegu bus taip. venomis srūva jau ne kraujas, o tik poezija - mano pačios ir marčėno ir putino ir dar kažkieno - ir muzika, ir šilkinių m