gentis

aš žinau                            ir tai nėra paradoksas kuo arčiau aš tolinuosi link jų tuo garsiau jie bando man kažką pasakyti savo - ne savo balsais. aš galiu atsiprašyti, galiu keliaklupsčiauti - nemoku gyvent savarankiškai ir be komplikacijų, be skausmo. aš susikuriu sau vėjo malūnus, kad turėčiau ką veikti. nuo žiedo prie žiedo nuo vieno prie kito čia turėtų būt brūkšnys, bet jis tiesiog per ilgas aš nori nakties ir vyno 4 ryto po stalu. aš noriu apsikabinti tave ir knygą ir sėdėt taip. tiesiog sėdėt tyliai šnabždant svetimas mintis. ir tai būtų mirtis. pati saldžiausia, pati trokštamiausia mirtis, kokią tik galėčiau gaut. tai kas verta daugiau? iš kažkur užuodžiu vyną ir pavasarius. užuodžiu laiką, kai nereiks niekur skubėt, nes turiu 2 recenzijas, neparašytas. turiu neiškeptą cukiniją turiu neišspaustą iki galo norą gyventi tai kas verta daugiau mano mirtis ar jūsų gyvenimas kada nors kai turėsiu progą gal kada nors aš susigražins

aš turiu kalbos dovaną, ir gebu ja naudotis. supilt į kibirus, išpilt pro langą, ispaniškai ir ne tik nekirčiuodama žodžių, nekirsdama jų galvų kirčiavimo minusais ir dalgiai. dalgiai yra beprotiškai gražūs, ar žinot? mažas ilgesys, maži baisūs žmonės, pasiilgau kavos ketvirtą ryto ir savo pastalės, pasiilgau to vėsaus buvimo tarp tavo rankų ir širdies, ir nebaimės pasiilgau. kažkur ties pečiais apsistoja orumas, ir tu tiesi kelius ir eini. tiesi kelius ir eini, nes jei netiesi - suklupsi. nes jei netiesi, nebus kuo važiuot toliau, o žolė juk šlapia ir aš taip bijau susirgt iki gyvenimo galo nesibaigiančiu skausmu. dieve, iš kiek daug išlipta, kiek daug nužingsniuota. o teturiu parodyt tik tik kiek šypt mano ausys išmoksta smailėti ir aš siekiu rankomis lubų. frenkas kažkur slapstos, kartais vis išlenda, bet aš jį suprantu. net mano vienatvei reikia kažko, kas ją apkabintų. ne tik man pačiai. ji silpsta, aš matau. kaip mažas murakamio pasaulio galo šešėlis, tad arba d

į mano kiemą teprikrito lapų, manęs niekas neįsileidžia pro uždaras duris, o kartais per greitai jas atveria dar nespėjus išlipt iš lifto dangun. nes tegaliu paklaust, ar tik ne mano pabaiga bus geresnė nei jūsų visų, ar ne man mirtis bus geresnė. roiba, roiba ant mano sienos, roiba ore ir mažas neišsipildymas išsipildymas. aš išvažiuoju. palieku. išskrendu. manęs negalima ir nereikia ieškoti. mane reikia pamiršti. si no, dadme la muerte cukinijomis pakvimpa rankos, pakvimpa roibos orandžiniu spindesiu, atvių žibintų orandžiniu spindesiu, mano sušalusiu kūnu, viskas tiesiog per greitai. aš noriu klausti,ar darau viską gerai, ar tik nebūsiu susimovusi, ar tik nebūsiu dingusi kažkur nuo savęs, per toli nuo savo sielos ir ir išsidalinusi mitozė mejozė nebeliko poezijos, liko purvas. nebeliko muzikos, tik lengvas džeržgesys ausyse. dabar žinau, kur turiu eti. greičiausiai žinosiu dar porą mėnesių, tada viskas vėl apsikeis, ir aš eilinį kartą iškrisiu iš medžio. galv