gentis

šiandien pas mane į namus koją įkėlė samsonas . kas, kad nebe pirmąkart. jau surinkau jo žingsnius. jau išbarsčiau. rankos apšilo nuo jų tylos bei tirpstančių snaigių ant padų. ne tik rankos. ir ten viduj, jau po truputį, užtikrintai, neatšaukiamai - šilčiau ir šilčiau, ir kaupiasi tie žodžiai, kuriuos pasakyt reikia sukaupti visą tavyje esančią dvasią. visą savo drąsą. kas, kad niekada nebuvai paminėtas biblijoj. kas, kad niekada ir nebūsi, nebent esi tas jėzus, kuris vaikšto su suknele. nebent esi tas, kuris sugeba perskirt jūras ar daryt tuos stebuklus, kurie sutraukia minias. geriau tie, mažieji, kurie gimsta iš tavo pirštų, iš tavo lūpų kai prisilieti prie sunkiai tavęs klausančių stygų, o vieninteliai žiūrovai tėra narkomanas šuo ir didžiulis raudonas meškinas. man patinka tarti tuos žodžius užsimerkus, ir įsivaizduoti, jog juos kažkas girdi, jog šalia yra dar kažkas. o dabar sienos ima griūt - po akmenį, po nuoskaudą. imu mėgti tikėt, kad viskas bus gerai. "ir mylėti lig

šiandien mano tyla palaiminga. ji apsistojo dešinėje kojoje ir adatomis pasiekia net kaulą. šilta, gražu.. viduje pajuntu tą antrą kvėpavimą. viešpatie, duok man žmogų, kuris nenorėtų šnekėti apie save. duok man žmogų, kuriam pati galėčiau pasakyt kaip gyvenu, kaip jaučiuosi, ir netgi tą skausmingą "kas naujo?". net jeigu atsakymas būtų "nieko". net jeigu atsakymo ir nereiktų. nesiliauju žavėtis jais. greičiausiai todėl jog žmonės - įstabūs. velniški. kartais (jau imu to nepastebėt) žvelgiu į juos su šypsena, grožėdamasi kiekvienu rankų linkiu, kiekviena raukšle senam ar jaunam veide - nebelieka skirtumo. mane užlieja jų grožis - tas šokiruojantis supratimas. neįpatingas, nenuskausmintas. tais kartais imu jaustis lyg lietuje, kuris taip ir nelyja ant tavęs. nenukrenta nė vienas lašas. lauke lyg tyčia antrą odą įgavę augalai - viskas pasidengę plonyčiu permatomo ledo sluoksniu. daug kartų pakartoti kadrai - vis tie patys augalai - vis tas pats ledas - šimtus kartų,

Radau šiandien -  "Mes niekada nepastebim kritimo pradžios, ar ne?" matyt. o dabar - pakilt, pakilt, pakilt. aukščiau, negu esu. aukščiau, nei kada būsiu.

matyt taip buvo lemta. "mano meile, tavo akys - nieko tokio, išgyvensiu..." užspauskit man akis - nebematau jau, šiaip ar taip. atimu iš savęs viską - šiandien nukabinau visus plakatus bei mielas smulkmenas nuo sienų, išmečiau visus nereikalingus mediatorius, stygų dėželes, ištryniau senus numerius adresų knygelėje (telefoninėje ir ne tik), savigarba su senais užrašais, kurie buvo tik mano minčių indai, atsidūrė šiukšliadėžėj. "ir bučiuodama kalbėsiu - jei gali ir apkabink turbūt viskas, turbūt nieko, jei rytoj nepasitiksiu" ir jokio šokolado. ir jokios muzikos einant į mokyklą, jokių tikrai gerų filmų. iki tol, kol nesusiimsiu, ir nebaigsiu. ko? groti arba negroti "o kur man toliau, aš visas - rasa" kaip kartais tokiomis dienomis trūksta apkabinimų. amen. labanakt.

Mano namai pilni atvėsusių laiškų. Nenoriu nieko, apart pačio nieko - "nieko". Visi rašyti laiškai jau seniai atvėso. "Nieko". Atleiskit, jei juos gausit pavėluotai. O gal dar kas norėtų gaut? "nieko"... jokios muzikos, jokių žmonių, jokio nieko. sako, kūčių vakarą kalba gyvuliai. o jeigu juos išgirsti - numirsi. duok dieve, kad rankomis pasiekčiau ausis... stebiu, kaip puikiai veikia mano trombocitai. jau nebeskauda, ne, bet šiek tiek raudonio dar nepakenkė niekam. o ir tu pats daraisi raudonas... kaip didžiulis bumbulas ant kalėdų eglės. priverčiau auklėtoją lakstyt aplink mokytojų kambario stalą, plasnot rankom ir dar sakyt "aš višta". matyt, esu labai, labai blogas žmogus. sako, kalėdos - stebuklų metas. ech, parodykit nors vieną. nebenoriu nieko matyt, nieko girdėt - jokios muzikos, jokių žmonių. noriu nebegalvot ir nebeklausinėt tų amžinų kodėlkaskaipkąkadadėlko... etc. nebenoriu amžinai būt tuo vieno kvėpavimo žmogu

dabar man norisi, kad kas nors plauktų kartu. tik tų plaukikų nėra. nė vieno. jie užmigo lyg boružės prasidėjus žiemai. o jei pajudinčiau, imtų kraujuoti. dar liko laiko. laiko dar liko. jaučiuosi lyg praradusi velniškai svarbią savo savasties dalį. o be jos toliau - nė žingsnio. šiandien prisiminiau, kaip būdama maža stalčiuje po televizoriumi augindavau pupas. jos būdavo mano avių banda, mano laukiniai žirgai, vištų pulkelis ar drugelių spiečius. taip buvo daug geriau, negu žiūrėt į ekraną, kur šaudo, gaudo ir sprogdina. ir dabar tebėra. šypsokitės nuo pat pusryčių ligi pietų, nuo pietų lig vakarienės, šypsokitės miegodami bei kvėpuodami, šypsokitės mirdami ir keldamiesi, šypsokitės valgydami bei klausydamiesi, atsimerkę ir užsimerkę. šypsokitės, šypsokitės, šypsokitės. šypsena yra vienintelis būdas. vienintelis būdas praskaidrinantis dieną ir neprisidedantis prie globalinio atšilimo.

ei, juk niekada šito neleistum, argi ne taip? šūvio į smilkinį dėsnis - purvini nuo kraujo veidai ir išskydę prisiminimai, kurių net liežuvis neapsiverčia pavadinti liudijimais. užsimerk, ir aš tyliai ateisiu. jau be tikėjimo. be kažko. tikėjimo. akys pajuodę, o siela šviečia iš toli toli, kad kitaip ir negali būt. trys dešimtys nemiegotų naktų verčia jaudintis - ko gi taip? kas, ką?  tuomet supranti, jog tai - vis tas pats dėsnis - negimei su nuodėme, negimei ir be jos. perdėm pyktis įrėžia pirmąsias raukšles į ( m )t a v( n ) o veidą. galų gale jau neatskirsi, kurios skaudžios, o kurios - nuo šypsenų ir juoko. jos visos vienodos. šūvio į smilkinį dėsnis - tapai ne iš kraujo ir nuodėmių, bet iš vyno ir dar kažko. kažko. kažko. naaagiii, užsimerk, ir ji pabučiuos tave prieš įžengiant į paskutinį kambarį, kuriame praleisi visą amžinybę. tai jau ne nuodėmės, ir nebe šventoji dvasia. jei nori - leisk jai saugot tavo prisiminimus ir laisvę, ir laimes, ir nuojautas, nuotraukomis įamžin

so so so so so soso sos oso sos os oso so so so sooooooo.... what person? supratau viena - žmonės niekada nebūna panašūs. kartais tik gali taip pasirodyt. well, you know... šitaip juk gali būti, ar ne? per daug šalčio ir arbatos. tuomet pradeda varvėti pro stogą. sunku pasitikėt tais, kuriuos pažįsti net ketvertą mėnesių - - trečdalis metų - bet net jei ir pažinotum juos trečdalį gyvenimo vis tiek nebūtų taip jau lengva. užsimerki ir tyloje skaičiuoji natas. kalbiesi su įsivaizduojamu draugu, net jei jo rankos jau nebe ant tavųjų - išleidi dvasią lyg orą iš plaučių. ech, kaip kartais gera, jog atėjo žiema....

išrėkti visą man susikaupusį nerimą. kažką laiku niekas nepaaiškino, kaip kaip kaip niekada neišmokau. o dabar viskas lyg ir kitaip lyg ir išprotėjo, lyg ir kraustausi į svetimas smegenis, ir tik lietingais žiemos vakarais kai lyja snaigėm, o pro langų rėmus varvanti arbata šnabžda apie galimą meduolinę laimę, supranti, jog tik išmirkysi ją šiltam puodely, ir išmesi pavėjui kaip baltą nosinę. vėl - jos nesimato, tai žemė per balta o aš per juodas. šiandieninės mintys užgulė tirščiau nei sniegas. jaučiuosi sunki ir nepakeliama - ir be jokios naštos. elfaausiai aplink besitrainiojantys katinai žmogiškais veidais - ir tie laimingi. ech, Kalėdos, Kalėdos... ir žiema. žiema, visų aukščiausiai. susivynioju į sielos apvalkalą ir tyliu, prisiglaudusi prie sienos - jokių žodžių, jokių sakinių, jokių.. jausmų. gal šaltis, nerimas ir matematika, gal sputnikas ir septynetas mirusiųjų, gal tai, kas yra toliau, greičiau, aukščiau... paleidžiu balsą, ir virpu su stygom: vienas, du...