gentis

aš neturiu namų, nei pavėsio. greičiausiai tik keletą laiškų, kuriuos turėčiau parašyt. bet nebėra kam. viskas nutolę. nutilę. tyliu ir aš. ak, juk ne. gimdau žodžius dainuojant vakarams. pro langą įlekia varnėnai, sutupia galvoj. ir čiauška. barasi. juokiasi neprotinga, pasimetus galva. ir pagalvoju, jog laukiu kalėdų. ne, ne šventės. dvasios kalėdų. tada atsistoju ant saulės nuoga ir dainuoju. ir niekas nežiūri pro vos vos praskleistų užuolaidų plyšius. kartoju visiems aplinkiniams "nieko" ir šitaip gera gera, kad - nieko. kai viskas baigėsi, tu vėl pradėjai žingsniuoti šalia. išbalusiom odom pats virš savęs pakabintas. nenoriu kartot šimtąkart to, kas ir taip pasakyta.  nors tu gal ir neišgirdai. gal jūs visi neišgirdot.

vis dar galvoju, jog gyvenimas per sunkus nieko nerandančiai. šįvakar thangka.  užsidengiu galvą peteliške. tyliai dainuoju atklydusią wonderwall , ir suprantu, jog paskutinį kartą tai dariau kažkada vasarop. idomu, ar kitą vasarą vis dar niūniuosiu, ar dainuosiu, ar ar ar ar ar.. thangka thangka  thangka rašau jums ją čia, nors, sakiau, to niekada nedarysiu. taip pat tyliai laukiu Kalėdų. taip pat pradedu taupytis RHCP koncertui Lietuvoj. ak, jei tik būčiau kažkas kitas.. jei tik būčiau..  pridenk mano veidą kaip tibeto išminčius pridengia dievų iškankintas akis pridenk, kad rytoj vėl galėtum nuimt šitą audeklą nuo būties nuo paveikslo kad aš vėl praregėčiau gyvybei ir dvasiniam skurdui kad vėl būčiau skaidrus kaip kad tu o neegzistuojantis mano mylimiausiasis dieve (norėčiau patekti į dangų už meilę už šitą niekada nesibaigiantį artimo jausmą už šitą nepaliaujantį tęstis nežemiškos lemties laukimą) G.V.  '11'11'20

norėčiau nebesvirduliuoti šokdama melsvą tango. norėčiau tomis minutėmis paimti jį už rankos. pasakyti, kad viskas gerai, kad mudu dar nebaigėm. norėčiau tikėti, jog dar nebaigėm. jie sako - saujos pilnos laiko. maniškės pilnos laiko stokos, miego stokos, jėgų stokos, sveikatos stokos, jausmo stokos ir ilgesio, ilgesio ilgesio, kurio nebetrūksta. (ar pastebėjot, jog arbatos garai nuo puodelio pakraščių kyla tarsi apversta taurė?) mano lekiantis prancūzas sakė, jog artėjam prie robotų. ak, nejau, mano mielas, nejau? nejau pats jauti širdį sustingstant delne? nes aš tau išgročiau ištisus žodžius, išgročiau kas gelia, tik tau - kaip niekam kitam. jaučiu, kaip paukščiai nubėga delnais. kaip pasrūva gyslom pagieža, aistra ir pavydas. ir noras, noras. ak, jei man dievulis nebūtų davęs žvirblio sparnų ir elrelio sielos, čia juk nesėdėčiau. jei nebūčiau į savo smegenis įsileidusi baltakaklio, žydinčio genijaus, nebūčiau, juk nebūčiau?.. "kas be nuodėmės, tegu akmenį į ma

pasirodo, mano Poseidonas viską suplanavo iš anksto. ak. atrodo, šitiek kartų rašiau tas pačias raides čia keverzodama vieną vienintelę problemą. ir kokio velnio.  mano Poseidono akių spalva nepakito. jis ir toliau kartais šypteli, kartais taria lemiamą žodį. kartais pabėga. mano Poseidonas viską, po galais, viską žinojo iš anksto. ir nepasivargino to pasakyti man. gal tuomet viskas būtų kitaip. gal tuomet man nereikėtų ieškoti tos sąmonės kertės, kurioje jis iki šiol užsirakinęs. sakote, su-per-no-va. bet šiandien aš vargiai baltoji nykštukė. juodoji skylė. visiško nieko singuliariumas. tebūnie - jis sukurs keistą veikėją, kuri būsiu aš. tebūnie - išgelbėsiu dvėstantį kaimą nuo kyborgų atakų. tebūnie - jo istorijoje mirsiu. tebūnie. jis - ne mano Poseidonas. ak, juk neturiu teisės sakyti net "mano". skęsk, lėtai, kankinamai , o jūrų dieve. aukoju tau visą žvejų kaimą, aukoju negimusius mirusius šlapis iš gimdos į pasaulį išspjautus kyborgus aukoju

šiandien atsisveikindama pagalvojau, kad tai niekada nepraeis. kad aš niekada nenurimsiu. kad jau niekada nepami (r) šiu. nes net jei viskas būtų aiškiau nei dieną, nesugebėčiau taip imt ir... . . . ak, greičiau iš dėžės. greičiau iš čia!

dabar man aišku, kad laukti nebereikia. pakankamai aišku, kad nebereikia ir sėdėti nepažįstamųjų tarpe apsimetant beprote vien dėl to, jog vilki tramdomuosius. nereikia leistis apkabinamai pirmąkart jaučiamų šlykščių rankų, reikia bėgti nuo jų daugiau kartų negu bėgau, reikia rūkyti daugiau cigarečių, nei tąnakt rūkiau. reikia paleisti plaukti pasroviui daugiau batų baseine, negu paleidau. reikia paleisti daugiau, negu kada prie savęs turėjau. reikia tiesiog išmokti gyventi toliau. teleportuojuosi į  rytojų kaip mėlyna avis, kurią mačiau sapne. susirenku visus prakeiktus pusmiegius rūkus, susikišu žemėm sau į akis - iš jų tįsta tulžis ir raudonas temperatūros siūlelis. ir koktumas, koktumas, virš visko. sakyčiau daugiau niekada , bet juk žinau, jog ne. kurpiu planą. laukiu kito vakaro, vieno iš tiekos nedaugelio, kai mano rankos nebekvėpės jauno smuikininko kvepalais, kai nebūsiu dvi valandas šokusi keisto tango, kai nebūsiu spoksojusi į pavandenijusias akis su tikra-apsimes