gentis

Kabėt žemyn galva, prirakintai antrankiais greit pabosta. ir vis žaloji save ikiriom mintim, ką būtum daręs, jei būtum žinojęs, jog šiandien - paskutinė tau likusio gyvenimo diena. Dar vos prieš savaitę pamačiau plakatus su šiais žodžiais ir nė kiek apie tai nesusimasčiau."Šiandien paskutinė tau likusio gyvenimo diena". Tai tinka visoms dienoms. Visoms iki vienos 365 metų dienoms. Tik ne tai dienai, kai galų gale miršti. Gerai pagalvojus, savo gyvenimus iššvaistom. Paleidžiam pavėjui lyg saujelę smėlio. Visus sau duotus (~)70 metų sėdim kvadratiniuose kambarėliuose betoninėm sienom ir dirbam daugiausia paslaugų ir prekybos kekšėm už varganus 600 litų per mėnesį. Už juos galime susimokėt už butą ir komunalines paslaugas, likti skoloje dar 100 litų, o pavalgyti susirandam artimiausiuose parlamentarų konteineriuose. Ir tai žmonės vadina gyvenimu. Ką daugiau gali daryti? Kitokius ši visuomenė sugniuždo. Filosofus uždaro į psihiatrines, genijus užrakina kalejimuose atėmę visą

Mano Dievo vardas Sangošri.Jis geras. Kartais. Jis geras tada, kai man gera. Bet kartais primeta į mano makaulę šiukšlių, it tada imu jo nekęst. šiukšlės mano galvoje sukasi, ir aš jaučiuosi blogai. Man skauda. Tada ir kitiems pradeda skaudėt, mat aš taip padarau. Nors ir nenorėdama. Sakau tai, ko šiaip nepasakyčiau, darau tai, ko nedaryčiau. Sangošri privėmė kibirą žodžių į mano smegenis, ir nuo to man nė kiek ne geriau. jaučiuos kaip perpildytas kibiras, jei taip galima pasakyt. Jaučiu, einu, susidžiovinsiu kurmiuką ir valgysiu kaip guminuką.