gentis

kažkodėl įstrigo į galvą Adelės žodžiai (o gal ne jos, gal kažko kito. bet jei jau ji juos sugalvojo, vadinasi, jie - jos. taip pat kaip ir aš supratau, jog pririšta prie šitos mėsos ir kraujagyslių ir plaučių poros ir kepenų ir pilkosios smegenų manęs niekada nebūsiu laisva - ši mintis mano, kas kad aš ne pirma tai supratusi. savo įžvalgas turėtumėm vertint, nesvarbu, kelinti eilėje esam) - gyvent reikia kad mirtum tą mirtį užsitarnavęs. o šiandien per matematiką ėmiau klausinėt. savęs, ne tų aplinkui. kaip susigadinau sielą? kaip sugebėjau nieko nepastebėdama pamišt? vis stebiu realybę kaip dar vieną filmą. vieną iš daugelio. kaip tragiška, kenčianti, laukianti, suvokianti veikėja skinuosi kelią per tą labirintą. per tuščius ir sausakimšus koridorius. platoniška meile apdalinu visus šalia ir toli esančius, mintyse surišu nutrūkusias pokalbių gijas, bandau suprasti kaip turėčiau atkurti senas pažintis, sugrąžinti tik ką paleistus žmones. o iš tikrųjų tik sėdžiu ir laukiu. p

tokiomis dienomis man ima atrodyt, kad daugiau nebeištversiu. bet jei taip sakau, reiškia, jog galiu daugiau. dvigubai trigubai daugiau

vis dėlto supratau, kodėl ji geria kodėl vakar radau šitokią draugystės giją su mr. kriaukle kodėl elgiausi ir atrodžiau būtent taip kodėl nedariau nieko už ką nebausčiau savęs ir dariau tik tai už ką save teisiu kodėl vairavimo instruktorius ant manęs pyksta jog nenuspaudžiu sankabos perjungdama bėgį ir kodėl visada susimaunu bandydama padaryti kažką vardan to jog tėvai baigtų vadinti mane nesubrendėle. nes kiekvieną kartą kai pasisuku matau ne save, o Ją. visada dėvinčią keisčiausius dalykus ir lengvai besišypsančią, monalizišku žvilgsniu žvelgiančią kažkur pro mane. į aukštesnį tikslą. šiandien supratau, jog niekada niekada niekada nesugebėsiu išlįst iš vaikiškų savo proto ribų. todėl kai užaugsiu, būsiu piteris penas. P.S. ir vis dėlto man patinka matematikos pamokose pritart jo "under the bridge"

ką tik perklausiau visą pink floyd'ų the wall. ir pasijutau "už sienos". ausaiderė :3 lol. jau viskas lol. nebemastau. nebesijaučiu žmogum. savu žmogum. savim. jau net nebepamenu, kada jaučiaus. duriu pirštu dievui į dangų ir tikiuosi, kad išdursiu akį, ir jis man gražins visas sumautas šypsenas, kurios per šitiek laiko paleistos pavėjui. veltui. transmission dead souls tried to get to you

o jeigu būčiau šiandien pabėgus. jeigu būčiau spjovus. jei nebūčiau sakius hey you ir niūniavus pink floyd kurie mane šįmet apsėdę. jei nebūčiau atsibudus, viskas gal būtų buvę kitaip. jei tikybos mokytoja nebūtų kalbėjusi apie erotiką ir celibatą, jei eilinį kartą nebūčiau visko sušikusi. jei tylėčiau, jei būčiau tuštesnė nei tuščia. jei nebūčiau ėmusi tikėt, kad gal būtent dabar aš keičiuosi. kaip vikšras supuosi į kokoną ir bandau tapti kažkuo daugiau, nei vien tik vikšru. vis dar kyla klausimas, kuo? ogi vikšru su sparnais. nors kuo toliau galvoju, tuo labiau ima baimė, kad gal aš visai ne į kokoną vyniojuos. gal mane vynioja į lipnias siūliškas seiles kokia nors juodoji našlė, užmigdo, numarina miegu, po kurio jau nebenutirps sniegas ir visi mano pavasariai baigsis. baigsis klajonės rytais tuščiomis gatvėmis, bemiegės naktys ir ką tik vėl prasidėjusi klaiki nemiga, kuri man atveria širdį ir amfibijos plaučių gelmę tam antram, naktiniam, kvėptelėjimui. nebegaliu klausyti bitlų .

susiradau draugą-žmogų taip pat besidomintį vinilinėmis plokštelėmis, neištarusį man daugiau nei "nieko nerandi? šiandien tikrai tuščia" ir nusišypsojusį. ši diena įeis į istorija kaip ta, kai nuo ausų nepaleidžiu lietaus kambario. ir dar kaip ta diena, kai mano namuose apsigyveno originali Pink Floyd "The Wall" plokštelė :3 ir dar kaip ta, kai vėl esu aš :}

užtenka sakyt kad nieko ne benoriu matyt net mylu šiek tiek savaip net alsuoju net kvėpuodama išmokau keikt savo vienišas die nas mat tik tap dar nusi raminu nes ranka nebe pakyla nes sprogsta nes jie visi greit žais ne sibaigiantį mahjon gą pildami savo reakto rius vandeniu ne gyvu laukimu kad kas nors nu tiktų kad nu trauktų kad nu žudytų laukimas ar radiacija permirkęs mėnulio pjautuvas pra radęs spalvą bu vimu vė mimu mi rimu ir švie sa kuri pa guodžia my linčius be i myli mus staiga imu laukt, kad sudegčiau, kad kas nors nupūstų. ne į mano pusę, į tą, priešingą. laikas pasidaro sunkus ir slegiantis, nors dieną dar šypsojausi ir man mirktelėjo nuoširdus autobuso vairuotojas. tada net oras sušilo, o keistas šaltis akimirkai atsitraukė. bet net ir dabar kažkas dar kirba, dar viskas gerai, aš dar čia, girdit, DAR ČIA , dar su šypsniu. viešpatėliau, norėčiau palydėt vakarą, bet jis išėjo taip ir nesulaukęs, kol aš atsibusiu. imu laukt rudens ir jo vandenų,

aš juk sakiau, kad taip ir bus. juokiausi. heh, mano kaltė. mano tvarte net ir gėlės nežydi o tai - nuodėmė tokiu gražiu oru ir sapnas netyčia baigiasi kaip tik tada kai imi sapnuo ti savo siamo dvynį vidury kambario tave apsikabinusį ir į plaukus švelniai įpučiantį vėją kuris susideda iš dievo ir debesų nesuprantu, kodėl viskas šitaip parašyta. man svyra rankos ir pilve kažkas vartosi - tik ne tai, ką norėčiau pajusti, tik, matyt, dar viena pavasarinės depresijos porcija. ir kam po tas 6 eilutes, kai tenoriu svetimų cigarečių bei kažko, kas išvestų mane iš pusiausvyros. nuskandintų, susargdintų buvimu manimi . noriu tikėt, kad kažkada iš moksiu būt la bes  nė

sėdžiu. geriu arbatą. klausau, kaip Sex Pistols dainuoja "My Way" . naujos traumos. realybė šiaip galėtų būti ir netikra. retkarčiais. paskatinta Dharmos Valkatos ėmiau galvoti, ką būtinai nuveiksiu pavasarį. greičiausiai tik įnešiu indėlį į stiklainį, ant kurio puikuojasi užrašas "susigadink gyvenimą iki dvidešimties". jis jau puspilnis nuo visko, ką į jį kroviau iki šiol. kuo toliau, tuo labiau man maga trauktis iš čia. maga skaityt daug knygų, mest mokyklą bei vairavimo kursus. kam, po galais, man tai. kai mečiau ir gitarą tikėjau, kad dar grosiu. o dabar kažkaip per skaudu. skauda. tik nežinau, kokio velnio. čia, matyt, koja kalta. vakar eidama į mokyklą suklupau ir pasitempiau raiščius. tačiau atkentėjau savo keistą makabrišką dabartį - sulaukiau spektaklio ir kažkaip, jos nelankstydama, atvaidinau gražių ir grakštų beveidį mimą. net sesuo atėjusi pažiūrėti sakė, jo viskas buvo gerai ir nieko nesijautė. ir niekas kitas nenumanė, kas man. blogiausia buvo

keista diena. pavargau nuo neaiškių tobulumo formų. noriu rangytis ir šaukt lyg priminta žolėj gyvatė, nebesugebanti pakelti galvos. tai verkiu, tai juokiuosi, tai tuštėju viduje matydama ilgus pirštus, vis skrodžiančius orą ten, kur turėtų būti šachmatų lenta. tada jie visi pabyra lyg pupos iš pasakų medžio, ir aš krentu per tamsą. ir noriu tikėt, jog kažkada prikrisiu kažką daugiau, nei vien tik ji. baltai dažausi veidą, piešiu akis. šiandien mimai - bereikšmiai, neverkiantys, nebesijuokiantys, visiškai priešingi tai būsenai, kurioje tupiu šiuo metu. mimai negali niūniuot love will tear us apart . tik baltos pirštinės, ir rytoj aštuntą ryto užteptas grimas. trečia para nesudedu bluosto, tad veidas išbalęs ir be pudros. parfūmo! daugiau parfūmo uostykime! ir liejasi miltai iš baltų degtukų dėžučių.... paguoda tokia, jog, kaip Rita pasakytų, žmogus - ne pilkoji žąsis, ir jo įpročius įmanoma pakeisti. paguoda tokia, jog tada, kai pamojavau gitaros pamokoms ranka, stovėjau nejudėd

spekltaklyje teturiu trejetą eilučių teksto. paguoda tokia, jog mimu man pavirsti lengva, o viena iš tų eilučių - ypatinga. "ir jie buvo taip arti vienas kito, jog galmonėjosi kvėpavimu"

aš žinau kad niekas nebebus taip, kaip kad dabar. kad kažkada imsiu rūkyti, kad dūmai tiks prie mano veido taip, kaip dabar tinka šešėliai. ir bus dar gražiau, nes dūmai ir šešėliai - dera, nes abu jie iš juodųjų skylių medžiagos. ir raudonas kruvinas vynas nutekės mano skruostais, per daug putliais, tad atrodysiu kaip apsižliumbus kiaulė, o jis tik tekės. viso labo tekės. baltas veidas, juodi garbanoti plaukai, kuriuos dar tik išsinuomosiu, kloundo įvaizdis ir scena, kuri niekada nenustos šviesti žmonėms su dažytais veidais. taip pat žinau, kad kadanors nešiosiu akinius. laikysiu juos savo pilko švarko kišenėje, kartais tarp kojų pirštų rytais, ir melsiuosi, kad ištirptų. taip, kaip laikrodžiai Dali pasaulyje. pirštu varinėsiu debesis - sumautus dūmų kamuolius, dėl kurių per daug galvoju/ svajoju/ skrajoju/ negaliu susikaupti. nekęsiu mokyklos ir pamiršiu viską, ką ji man sugrūdo į ir taip mėlynąja medžiaga prikimštą galvą. klausysiu daug bliuzo, nes šiuo metu težinau Fitzgerald,

nes matyt tai aš, plaukianti prieš srovę, nugara; jaučianti tai šaltą prakaitą ant veido, tai vandenį po klubais, tai kūną vis traukiančius mėšlungiškus judesius, garsus, kuriuos pati keliu; vaizdus, kuriuos pati sukuriu. tai kūnas - vis tas pats žaislas, ta pati marionetė praradusi kažką, jau ne ta sklidina siela ne žvaigždžių dulkėm pripildyta, persisunkusi neiškalbėtų minčių, neišpildytų pokalbių, vis namie prieš veidrodį pasitaisanti plaukus pavasarėjančios dūšios proga. šeštas. šešetas. nihilizmas. satanizmas... ir kiti tarptautiniai žodžiai... prarasti sielą, dalį, save - nekvėpuoti, tik kartais, tik naktimis, apsuptai simbiozės konvulsijų apimtų kūnų, kuriant neaiškų ateities griovyje paveikslą, verkiant ir išverkiant visas nuodėmes ir džiaugsmus, rašant be klaidų naujadarius žodžius, tampant LABESNE negu buvau ankščiau, išlendant, susitraukiant, nusibostant tylėti, gedėti, mylėti . dar kartą pasikartoju, jog viso to priežastis - žodis, aiškus ir garsus. ir garsas. ir jutimas

štai ir pirmoji štai ir pirmasis ech, pavasariai ... :) kad tik greičiau įkvėpus to vėjo. jūsų kilnybė dingo ir tebūnie ar ji turėtų jaust? heh, NE o kam ? kraujuojančios menininkų širdys pagariau atsigauna iš naujo išauga pradėtas su pink floyd magija, su skolinta j.i. baigtas su irvine welsh. įkvėptas visais įmanomais plaučiais. sveikas, gyvas. ramus. ar kas nors vis dar ten , kur saulė? kur šviesu? dabar galvoju, kodėl visą gyvenimą dangus atrodo geras. kodėl? nes ten yra saulė, kuri visuomet šildė, tik šiek tiek kitaip, nei kiti žmonės. (be tavęs) aš kaip pieva be žolės..... aš kaip hipis... be žolės... heh, tos, žalios, kur po sniegu. jau laukiu visatos plaukų lendančių iš po žiemos ašarų lavonų.