gentis

O mano paklaikęs tirolieti, Toni Fabro. Taip, tai aš. Ne, jau nieko neturiu. Tik tą cigaretę kišenėj. Tik tą stogą virš lango. Ir dangų. Virš galvos(?). Virš minčių. O mano padūkęs tirolieti, Toni Fabro. Jau pavargau žiūrėt. Į Tavo plaukus, netikrumą, stingstantį laike. O ne, ne visada. Tik kartais. O mano kvailas, kvailas tirolieti, Toni Fabro... Taip, ant to pačio stogo. Taip, ir ta liūdna cigaretė. Tos keistos aukštos mintys - kaip dangus. O taip. Ne, ne... Galų gale, ir ką daryt, jei jau nemoku būt švelnia, kaip priekaištaujat. O ką, jei niekas manęs ir nemokė tokia būt. Ir jau sakiau jums tai. Lyg katorgininkai teisiat, teisiat... Palikit viską. Kas iš to. kas iš to... Tik 33 valandom per daug. Ir slegia taip - jau visiškai nekasdieniškai. Jauties užgožtas ir klipatų klipačiausias. Ir jau nebesijauti savas. Žinai, kad turėtum būti labiau labesnis, nei buvai lyg šiol. Bet net tada, kai liūdnos cigaretės ilsisi tavo striukės kišenėje, negali. Ir nori lėkt ant šit

Ant galvos jai krito plytos. O ji tiesiog sėdėjo po tuo šaltu lietumi nesuprasdama savo paskirties, savo vietos, nerasdama savo erdvės. Laukdama, kad į duris pasibelstų Laikas ir išvestų iš nesibaigiančio monotoniško kapsėjimo. Iš Jahvės transo, priverstinio gyvio jos galvoje. Durys - tai oras. Sienos susipynę savo netikrumu metaforiškomis mintimis ribojo jos sielą. Transe ji sapnavo žaltį. Besirangantį ant josios kaklo lyg nevilties gijos. Glamonėjantį, nepavojingą, žudantį jos kojas tyliomis maldos minutėmis. "Tai Jahvė" - sakė ji man vieną vakarą. "Tai spalvotas mano pačis tyloje skambantis garsas, kuris man šnibžda tiesą - ne garsas skamba tyloj, o tyla garse. Ji - spengianti, ji - graužianti, ji - visagalė baltuma užliejanti mano suspaustą protą". Tai Jahvė. tai - žaltys per sapną, paakiau jai. Bet ji tik nusijuokė. Amt galvos krentant lietaus palikuonims ji tyliai mirkė save netikrose sienose. tarp durų stovėjo nei Dievas, nei jahvė. Laukė plikomis akimis r

Mano broli. paleisk mane pavėjui kaip saują smėlio išmėtyk mane su šiukšlėm numesk nuo tilto priverk tarp durų išdžiovink saulės šypsnyje išleisk dūmais pro kaminą ištrink pieštuku iš popieriaus sudegink liepsna kaip dagtį atimk vaikišką užsispyrimą nukapok aklas rankas ir aš pa kil siu. №## Užleisk man savo vietą autobuse. Aš juk graži ir išlepinta kalė su per trumpu sijonu. Aš einu jūsų pirštų galiukais ir paverčiu jūsų pasaulį, aš apverčiu jūsų pasaulį į savo miegamojo langą. Galiu dainuoti "Niekada man meilės nebus per daug". Galiu apgauti jus, nes man jos niekada nebus. Maldauju, nulaužkit man rankas. Kad nebegirdėčiau, kad nebejausčiau kaltų jūsų žvilgsnių. Kodėl viskas sprendžiama būtent taip? Ne, tai mano kaltė. Juk mano kaltė, aš.. aš. Keistas žodis. jei pamatysi žaltį sapne žinok - tai ženklas sielai...

kam? "man." kas? "nesvarbu". sakyk. "gal kada nors." ar ne per tyliai kartais verkiam?

Mano diena prasidėjo tada, kai ji palietė mane drėgnais sušalusiais pirštais. Buvo tamsu. Manyje niekas nebuvo pakėlęs didžiulės į paukštį panašios galvos nuo kietos pagalvės. Ji turėjo būti minkšta. Pagalvė, ne galva. Viskas pralėkė taip žaibiškai. Rūku apsitraukus Saulė pasislėpė už tilto. Viskas buvo sušalę. Ir tada gimė tai, kas gimsta dažniausiai. Visada. Per nieką. O einant vienai namo tampi visai nebe viena. Ne, tikrai ne perkeltine prasme. Namo ėjau ne viena. Ir man buvo smagu. Tada viskas atrodė taip tyra ir tobula. Ir norėjosi stoviniuoti ir kiekviename žingsnyje pleškinti nuotraukas. O susilaikyt buvo sunku. Bet teko. "Sovietų Rusija". Kaip visada. Ir baimė. Ir tada pasidarai svajingas. Ir tada gaudai kievieną minutę. Nes tai pasitaiko šitaip retai. Norėjau nufotogafuoti žmogaus veidą. Nes tai buvo gražu.

Žmonės... Žmonės! Jie tokie keisti toje vietoje, kur aš gyvenu. Kartais jie gali tik atrodyti kaip žmonės, o viduje būti nežmoniški. Kartais. Taip, tai būna kartais. Tais pačiais kartais jie gali elgtis nežmoniškai, o viduje būti šilti, užguiti ir tokie pamišę dėl trokštamo švelnumo.Tai tie žmonės, kurie atrodo liūdni, bet viduje šypsosi, ir tie žmonės, kurie juokiasi, o širdyje verkia. žmonės liepiantys man nesinervinti dėl nesėkmių. Vietoj to jie švelniai pašnibžda man į ausį patarimą: graužk baronkas...Tie žmonės apsupa Tave ratu, ir siūbuoja, siūbuoja į šonus, leisdami tau plaukti ar kovoti, kristi ar keltis, būti sutryptam, vilnyti su minia, ar trypti kitus... Ta minia - ji gali tiek daug! Jie - tie žmonės - keliasi kartu su manimi. Per pusryčius jie visi būna rausvi. Gal todėl, kad diena tik prasideda? Gal todėl, kad jie dar nespėjo žengti nė mylios iš tų, kurias dar tik žengs. Per jūras, iki begalybės, iki visatos. Jie valdo ugnį ir vandenį, ir labiausiai mėgsta šviesią manų k

Kai įmerki savo susiraukšlėjusias nuo chemikalų rankas į tą šaltą vandenį, kuriame maudėsi šimtai kitų, prieš tave ėjusių, išnyksti. Susigeri į nublukusius, kadaise baltus rakšluosčius virtusius senais škurliais. Niekas nebando jų pakeisti. O kam gi reikia... Niekas iš čia neišeina. Na, gal tik kada ne kada, kai mirties numeris nuo pilvo jau seniai būna nusitrynęs, kai kirmėlės sugraužia kaulus aptempusią odą ir visi, kas tave niekino, būna paleisti atgal į tą vietą, vadinamą pasauliu. Iš karto po maudynių jie tau pasiūlo vyno. "Kraujo" - pagalvoji išvydęs po tos baltumos veriančiai raudoną spalvą. Ir išgeri lygiai keturias taures. O jeigu ne, vistiek išgersi. Geruoju girdo, nemuša, nes jau nebejauti smūgių į kaklą. Tenori apsikabinti kojomis rankas ir rypaudamas linguoti kampe. Beprotis, sakai? Mes čia. Už Tavo nugaros. Visi tie, kurie išėjo iš proto. Jauti mus? Alsuojam Tau į kaklą kai miegi, kai laimingas laikai Tau brangaus žmogaus ranką, net tada, kai, atrodo, esi miręs

Aš sėdėjau viena baltame kambaryje, ant kėdės. Nuo sienų baltumo skaudėjo akis, o Jie vis dar nesirodė. Šone buvo veidrodis - permatomas stiklas, tik iš kitos pusės, tik Išrinktiesiems, kurie gali stebėt mane kaip žiurkėną narvelyje. Laikrodis tiksi ant sienos. Jie skaičiuoja laiką. Aš skaičiuoju laiką nuo tos minutės, kai čia atsiradau iki tos, kol Jie įeis pro duris už mano nugaros. Iki tos minutės, kada liausiuos skaičiavusi ir negalėdama apsiginti turėsiu atsakinėt į Jų beverčius klausimus. Jie puls mane iš už nugaros - kaip negarbinga! O tas vedantis iš proto laikrodis, tiksintis į kraują kaip metronomas.. Vis nepaliaujantis skaičiuot sekundžių, kurios jau nieko nereiškia, kaip ir nuo baltumo paraudusios akys. Nesupratau, kaip suvokiau, jog visa mano baltuma susilieja su sienom. Ir tie žmonės - Išrinktieji už veidrodinio stiklo kitoj jo pusėj - temato susivėlusią galvą palinkusią virš juodo stalo. Kaip kažkada buvo juokinga. Susivėlusią. Kažkada tai buvo svarbu. Kad kažkieno plau