gentis

štai jau visų sielos išrudenėjo. galutinai. kaip pasakytų mano Bedievis Šypsenos Karvedys , žvėrys lėtai pasipuošia auksiniais kailiais ir tyliai slenka iš Miesto. nes tai mes žvėrys                           ir tai mes kailiai štai dvejetas dešinių kojų ropoja per stiklą. ir aš nenoriu, kad ši vasara baigtųsi, kad nors jau rudeniui (į)kvepiant neateitų kalėdos. nes (ne)vėžyje ims rastis vis mažiau ančių, nes orai vis šals, o manęs lyg įsikibusi laikysis raudona mintis, kad jau jau jau jau reikia imti bijoti ar tik mokytis laikus ar datas, bet tik ne lietuvių kalbą. štai saulė ir bokštas kišenėj , o aš šypsausi postringaudama jums apie stogus ir natas kurias gal dar tik išgrosiu vagodama grifą bemieliais pirštukais ištepliotais dažais. nes štai kojinėse jau negrįžtamai apsigyveno ruduo, kurio laukdama nebenoriu įsileisti.

siela galutinai sulaukėjo rudeniniame chaose. nenoriu nieko matyt, tik saules skriejančias man aplink galvą. tenoriu rašyti laiškus ir eilėraščius ketvirtą valandą ryto arba kai nesimiega po pažastimi pasikišus kavos ar arbatos branduolėlį o dabar nenoriu nieko matyti nes sieloj per daug purpuro kad būtų tuščia ir per daug tuštumos kad niekas virstų šiuo tuo daugiau nei pats savim

štai imi ir vieną dieną vėl                                     vėl                                         vėl                                             vėl                                                vėl                                      įkvepi oro nes štai jau visai gerai -                                      9 crimes ahh ir tebūnie rudenėju išpažįstu nuodėmes pripažįstu kad pažįstu kad žindau senas pasakas čiulpdama esenciją o šiandieną noris eiliuoti tik per šykščiai per šlykščiai o drauge iš saulės tiesiu į tave ranką ir velniop visas bakhanalijas nes šiandien true men dont

aš padaryčiau viską kad šiąnakt mano stotelėje nešviestų žibintas. orandžinės šviesos per daug sekina, gelia, beprotybės šauliai mano trimitais apsikrovė naktys kas kad jau dabar kas kad dar tik vakar aš atsiimčiau kiekvieną sąkinį kad tik galėčiau tu tu tu, tik tu pristuksenčiau nes esu dėkinga nes esu laiminga už tai kas ir kaip yra dabar nes velniop kaip yra nes man gera kad šitaip nes sielai rudenėjant. taip taip, už meisto žverys pasipuošia aukso vilnom na ir kas man pabundant priešais aušrą, kas rytą priešais saulę seną širdin mažyčiais pirštais tuk tuk, tik tu stuksena velniop, velniop, velniop atsiimu atsiimu atsiimu gyvenimą iš mirusųjų nes dabar turiu tokią gyvastį nešančių saulės žirgų koloną jog nė vienas ne

" - Liuji, tegul tavo klientas pamąsto dar apie kai ką. Visi karai, visos kančios ir skausmas, ištikę pasaulį per daugybę amžių prieš jo gimimą, prieš jo gyvenimą, - kiek visa tai jam rūpi?   - Nė kiek.   - Tuomet kodėl gi jam turėtų rūpėti kažkas po jo gyvenimo? tai netrikdomas miegas. Vienintelis skirtumas, kad jis nebeatsibus". kartais jaučiu, jog imu mylėti patį Hanibalą. kartais į galvą peršasi mintis, kad knygų veikėjų iš tikrųjų jausti neįmanoma. tada paklausiu savęs, ar galiu. ar galiu? ne. negaliu.

o tą naktį reikėjo rašyti. visada reikia rašyti naktį jei tik to norisi. o nerašiau. dar ne ketvirtadienis, o dievai jau čia. ir ką? ir tik tai, kad saulė leidžias. ir tik tai, kad jau nesugebu net į laišką atsakymo sudėt. nei kaulais, nei grimasom. tik sunku kažkaip. tik kartais gelia. mano laivas išplaukia jau šiąnakt. prašau, nelydėkit, nereikia. p.s. ir prisiminus, juk sėdėta ten, pačiam vidury. akių nenuleista. sapnuota. "turi prašyti jų mandagumo" maldauti, ne prašyti siekti, dirbti, jauvėl dirbti kad prašyt lengvėtų

tokiomis dienomis atsibundi, ir jau nebepikta, kad šitaip, kad vis dar gyvas. juk būna, kai šypsantis įskausta riešai ir prie kaklo vis dar jauti kabantį fotoaparatą o batus miegant ant kojų. kai grįžęs sulauki laukto laiško iš to miesto, iš kurio ir grįžai po dvejeto dienų lyg sapno, lyg svajonės ir įkvepi lyg "p.s." pridėtų mėtų. kai suryji žodžius ir vedžioji naujus apie obuolius ir krentančias kriaušes ir medį visatos plaukuos į tave iš aukščiau nei aukštai bežiūrintį. kai supranti, jog šiek tiek pavėlavai, bet ir gerai. gerai, nes jau gera. kai kartoji tą patį sakinį, nes daugiau nebemoki, kai vis verčias per gerklas tas "keista, kaip dieviškai keista" o tu jau rytoj pamatysi, ar kas išaugo iš tavo akių ir širdies. kai prisižadi kitąkart pasisveikint su Vilniaus dvasia ir garbanotu žmogum benamiu kuris mėgsta vaišintis kava. kai supranti, jog dar nieko šitaip nemylėjai ir niekas taip nemylėjo tavęs. ir jauti dėkingumą, kad pagaliau dabar. kad tai jau čia, o

jau ranka nepakyla atsakyt į laiškus ar tai raides ant balzgano veido. atrodo, taip arti, jog siekdama veido paragausiu ir pleiskanų.vis kartoti ir ryti tą lietų nuo gimimo vaduojantį. nuo vienatvės saugo jei neturit draugo nuosavas šuva . pašto blakėmis į raudonų žibintų kvartalą, kas, kad ranka nupjauta. jis sako, dainuoju tik liūdnai. jis sako lie to me takes less time , nors nei to nei to. juk būna tyla pritylėta. dabar jau aklinai. įkraunu bateriją. judu toliau. neneigiu, tik sąpalioju. nelaukiu, laukdama neiškalbu. aah, and so what. tik kad baimė vis dažniau sukausto. nors dar visi metai. metai. o aš jau drebuliuoju. einu šypsotis liūčiai. jau neikas nestabdo. nei.sienos.nei.kūnas. gaila, kad kartais dvasia atsisako. nors ir neklausiu. liepiu. tik taip . tik dabar. kalbėk. juk tai aš bežodė banshee į plaukus įsivėlusiomis natomis sapnuojuos lyg tai degantis miestas, lyg tai byrantys lapai. išsispausk dantų pastos, neužkasi, neišvarysi. liečiu veidu tavo pleiska