gentis

Norisi būti viena iš per daug katalikiško Vatikano gyventojų. Tuomet būčiau viena iš tų 350 jo pilietybę turinčių žmonių, ir gyvenčiau gatvėje, kuri, jei būtų gyva, būtų vadinama šalimi. Ten viskas daug paprasčiau negu su tais trimis milijonais, ką? Ir automatiškai 1/3 000 000 < 1/350 Matematika? Ne. Tik paprastumas.

mes turim tęstis į begalybę. turim. turim. turim. net jei po paros jaustum jo ranką sau ant nugaros. privalom. kitaip nebus. tyla. ir viskas užgriūna. užgriūna už griū-na. griūna. kaip tyliai šlamanti akacijos šaka, menama, tolima, egzistuojanti tavo sampratos viršūnėj. nebežengi toliau. ilsiesi laukdamas kad kas kelkrašty sustotų ir užmestų baltą audeklą kaip ant seno baldo - kad neapdulkėtų. kad nesutrūnytų kaip viskas jau seniai sutrūniję. ilsėkis ramybėj, nes po dviejų dienų įžengsiu į tave ir pasiimsiu viską ko tik reiks. nes viskas tampa distiliuotu vandeniu. nes gyvenimas... o taip. nes gyvenimas tapo distiliuotu... distiliuotu. tyru. bet negyvu.  GYVENIMAS PAVIRTĘS DISTILIUOTU VANDENIU - TYRAS, BET NEGYVAS. tylos viršūnė.... nykstu lyg ištrinamas dokumentas.

Jūsų vaivorykštėms lyg pupos medžiui išaugus po mano lova, pakilo saulė. Ir pasidarė daug šviesiau. Ir vidujai, ir išorėj. Ne, ne interjero ir eksterjero problemos. Pasikabini širdį ant rankovės ir vaikštai toks nuostabus - atlapaširdis žmogelis, ir nuotaikauji pats sau. Ir širdy linksmiau. Ir vaivorykštės kyla. Kaip balionai. Tyliai nuraminu jus - viskas gerai. O vasara - pats neromantiškiausias metų laikas, kai tegali drybsoti saulėj, kai aplink nėra nei vaivorykščių, nei jokio lietaus, per kurį galėtum gulėt vidury gatvės, kai telieka skųstis kaip šiandien karšta ir vaikyt aviganius uodus nuo savo šventoviškų kūnų dangos. Gaunu tylų katės bučinį ir vėl pasineriu į vėsius apmastymus. Vakarais susikurti ant stogo laužą ir groti gitara iki tol, kol užkims visagaliai pirštai, kol pati Begalybė nusileis pasižiūrėt į blaivius ir neapsinarkašinusius hipius, kurie nebando lytiškai santykiauti, tik mėgaujasi įspūdingai patekta dabartimi. Jei jie galėtų būt kartu su mumis, jie džiaugtųsi. N

 - Nesakyk savo vardo vardo, vis tiek neatsiminsiu. - tądien pasakiau aš jam. Ir lyg neišgirdęs sušnibždėjo garsiai lyg trys žmonės. Savo pavadinimą, kurį jam sugalvojo tėvai. Savo, kaip knygos, pavadinimą. Knygos be autoriaus. Toks nelauktas ir netikėtas, lyg rytinis kavos puodelis, užviręs iš niekur. Savo tarpdimensiniais šuoliais, trižmoniškais žingsniais... Kas būna tada, kai rankoje atsiveria skylė, ir nebegali jos ištiesti pasisveikinimui? Kai ištari :"Nesakyk savo vardo, vis tiek neatsiminsiu", o paskui iš tikrųjų neatsimeni, ir jautiesi kalta dėl visko, kas tau tądien nutiko? Tada atsiguli į chloro pritvinkusią ligoninę, o Tavo plaučiai po truputį nusidažo ta balta spalva, ir lėtai sprogsta begarsėj aplinkoj, ir niekas nepastebi kad dabar - 4:43 ryto. Jau nebegali rinktis. Šalia tavęs guli svetimas žmogus, kurio bijaisi ir kuris sukelia smalsumą. Aplinkui - skardiniai kibirai, ant kurių šonų raudonais dažais užrašytos trys apsitrynusios raidės, kurios turėtų kažką re

Noriu paprašyt, kad juodas limuzinas nuvažiuotų nuo mano durų. Nuo tų keistų ir visuomet uždarų. Su surudijusia rankena, nuo durų, kurios atsidarydamos girgžda. Širdies durys. Rankena iš vidaus. Pirštukai laksto - paskui nebespėju. Švelnumas glaustosi po kaklu, ir grojant skauda, bet tik taip gali būt. Laimės kaip vienam gyvenimui - per daug, todėl gyvenu devynias begalybes paslėpus po lova. senas pirštų mirkalas prarado spalvą, ir dabar užuolaidos rudos. Matyt, per giliai imu į širdį senus garsus, lyg nagų braukymą per sienas vakar naktį, kai atsibudusi palindau po svetima antklode ir pradrėbėjau iki trečios ryto. Rankos pulsuoja, širdyje žioji skylės pavidalo kamštis, su rankena iš vidaus... su rankena. Ir taip tyliai norisi sušnibždėt. kažką, nežinau ką. Tiesiog sušnibždėt. Kad kas ateitų. Kad apkabintų. man būna tokių dienų. Bet niekas neateina. Žinoma, neapkabina. Ir lieki tik tu, sėdintis kambaryje ir šnabždantis kažką tiesiai mėnuliui į ausį. Jis kartais atsako. Bet galiausiai

Supratau, kad esu žmogus - šešėlis. Man kaip ir merginai iš filmo - labiau patinka įsivaizduot kad bendrauju, negu bendraut iš tikrųjų. Įsivaizduot, kad valgau, negu iš tikrųjų žiaumot nupigintą mandariną iš maximos. Jaustis kaip lietaus žmogus, kaip raudona linija kažkur danguje, pabėgusi nuo begalybės ir visiškai suspausta ozono slėgio. Kaip randas nuostabios gražuolės veide, kuri, jei nebūtų manęs, būtų misių misė. Niekada nematydama lietaus, niekada nejausdama, neturiu nieko savo. Žmogus, gyvenantis tik savo muzikoje, savo knygose, iš tikrųjų net negyvenantis, tik žaidžiantis, tik apsimetantis, kad gyvena. Nes pro ašaras vakar žolė man pasirodė žalesnė. Nes džiaugsmas visda pasidaro mažesnis, jei džiaugiesi vienas. Žalsvas, keistas, mėlynai nutarkuotas jausmas susmilksta į mano paširdžius kaip peilis, Budos paleistas iš kažkur aukštai, susireinkarnavusių žmonių garbinamas ir vėtomas kaip vėjas nuo kalno laisvo kritimo metu. Trieilis vingiuoja. Man jau nebeužtenka laiko, nes lai

jos akys mane persmeigė kaip obuolį smaila vinelė ji migdė mane savo akim pasruvusiom sugižusiu pienu ir voliojo padažuose kaip barškuolę vilioja dūdelė kažkas rangėsi tik ne manyje o kūne kurį vadinu savo ir užmigau po pipalo medžiu pano glėby apsupta neaiškių padarų prisipažink - viskas vyksta tiktai tavy nes vidus banguoja, banguoja, banguoja STOP bet kai pasakai ne tai nenutyla aš tik vingiuoju šalta net ne savyje kaip vinelė obuoly ir netgi jūrai kartais skauda žinot?