gentis

Sutraiškytos medūzos Keliauja dangumi. Vaikai, netraiškykit medūzų, Nes jos radioktyvios.

Žinot, gyvenimas - kaip keistas filmas. Kaip smėlio pilis. Kartais taršomas, kartais savitas, kadrtais absurdiškas, žiaurus, linksmas, stebinantis, besikeičiantis, kvėpuojantis, merdintis, stovintis, gulintis, laukiantis, bėgantis, ieškantis . Ir kartais taip sunku sulaukt kažko . Atrodo, kad esi geras žmogus, nors net neįsivaizduoji, kaip yra iš tikrųjų. Gal tai ir yra to viso esmė - suvokt, kas tu, ir kodėl tu čia. Įsivaizduodama didelį ir nesibaigiantį kelią - tą erdvę, kur gyvenu, - žinau, kad kažko ieškau. O žodis "beribis" man net nepažystamas. Visi sako: "Visata beribė". Bat ar patys galit pajust tą "beribumą"? Ne. samonė jau sumuštruota, ir vis tiek vaizduojatės sienas. Nieko nepadarysi. Virs galvos meslvas dangus, saulė ir kiti nuostabūs dalykai. Aplink - žmonės, tokie kaip ir jūs. Kitokie. Lyg lietaus lašai. Kiekvienas skirtingos formos, pomėgių, šilumos...Kitokio mastymo. Pilni ktokių jausmų ir minčių. O visgi, tie patys žmonės. Tokie patys.

Baimė. Žodžiai. Ateina Mintis. "Ar tu valgomas?" Staigus nenoras. Ir Mintis. Nesiriša.