gentis

tu mane pamiršai.  ir aš tave pamiršiu, Rondo šiandienai užtenka to, jog vieną vienintelį kartą matytas žmogus vietoj tiesiog "labas" tau sako: "gal išgerkim kavos"; žinojimo, jog ne poetas tu, palyginus su visais sėdinčiais toje pačioje patalpoje, ir šiek tiek toks, kai pasako, kad vis dėlto esi velniškai talentingas. drawback  aš tau nupiešiu. tu man atgal. juk nelabai turiu ką pasakyt. "šitą parašei Kongui? tam Kongui?" taip. "o kada man parašysi?" kada nors. "o kas tas A.N.?" nelabai svarbu. parašiau juk ir adelei. gerai, kad ji nežino apie tai. gerai, kad nė vienas iš jų nežino. gerai, kad nė vienas iš jų nesuskaitys nieko, ką parašiau. nebent lengvą sapaliojimą apie aklą dalgininką Kazį. kavos. vyno. muzikos. pilnas. gyvenimas. arbatos. o labiausiai trūksta pokalbių. žmonių. tikėjimo. žmonės, kur jūs dingot? užkalbinkit mane, nagi, užkalbinkit. aš tampu panaši į 87 keltuvininką prestižiniam NY viešbuty. ma

labas vakaras. sėdėjau laive. rašiau laišką. skaičiau autobuse. girdėjau velnišką pianistą, mačiau, kaip jis surinko galutinį kodą. iš 88 klavišų šis žemės nematęs pašlemėkas sugebėjo sukurti visą devynetą kitų pasaulių. sugebėjo tais 88 klavišais parduoti velniui mano sielą. o aš net nepastebėjau. aš net nebuvau jo sutikus. juk dažnai kalbu apie tuos, kurių nepažįstu. be jei sutikčiau, dvelktelėčiau jam į veidą migla. ir pasibaigtų. vienas, du, trys - vien juodaisiais, diezais-bemoliais. kava apibarstytas gyvenimas. jos gyvenimas. šiaušiuosi. blykštu. miegu ir skaičiuoju. juk tai geometrija. subtilus juvelyrins darbas. turiu omeny - gyvenimas. dievo pianinas, su 88 begalybėmis klavišų. ir juo groja. tik. dievas. cause i have to go.  kažkur, kur dar manęs nebūta. net ten, kur būta. seniai būta. pas tuos, pas kuriuos būta. kodėl, po galais, kodėl ruletė visada sustoja ant raudono septyneto?                                                                        mes

matyt virš visko tesugebu mintyse vadinti save jauna kekštyte , groti "nemigą" , neištraukti aukštų natų, norėti aplelsinų. nesibaigiančių apelsinų. skrajojančių virš mano fantasmagoriškų arklių. apelsinų. Zyle, nes 31 - ąją aš pas tave. jau su visam. nes nebegaliu gerti arbatos. vemsiu. nes dabar kiekviena naktis, kiekvienas žvilgsnis iš netyčių - more than words. juk būtų tiesiog lengviau, ar ne? tiesiog lengviau išgirsti tai iš paties tavęs, nei iš to kuris žino, ką kalbi būdamas girtas. o gal ir ne lengviau. ne. ne lengviau. gera glostyti vyro plaukus šiltoj lempos šviesoj. gera tiesiog sėdėt ant grindų su ta pačia arbata, atsiduodančia melionais. paklaust nepaklausiamo. ar tik ne per daug...? gal. aš juk jau žinau. Poseidone, žinau. juk visad žinojau. tad, po galais, . . . . . ?

nepakeldama galvos dar klausiu - ar greitai? kada? čiupinėju galvutę laukdama teksto. šimtąkart pakartojau, kad neturėčiau to laukt. kad neturėčiau kažko tikėtis. negerai, pasakytum. žinau. šimtąkart po šimtą pakartojau sau tai. ir ką. nepadeda. blaškytis kažkur tarp purvinų ligoninės lovų ir savo minties. nelinkėčiau to net ir Kalkauskui, kuris perspėjo mane vos įžengus į teatrą - neik į šitą pragarą, neik.  o aš vistiek. rasiu vietos. nes jei neigsi tai, būsi pats kaltas. tarp nykščio ir smaližiaus turiu baltą balandį, keistos dalininkės nupaišytą juodu tušinuku. jis skrenda man judinant bet kurį raumenėlį. nes jums tokių nereikia, jums tokių negaila. visos durys uždarytos, paskutines varsto vėjas ar keisti pirštai ant nemiegančio kelio. mano pačios. mažulyčio, kaulėto kelio. idomumo dėlei. idomumo dėlei atlapoju langus, uždegu šviesą, baltos užuolaidos skraido po sienas, vis lyžtelėdamos keistus, makabriškus jų kampus. tad gal arbatos?

amžinas, nesikeičiantis miegas trise-viename. rūkai virš mūsų, mirš visko, drebančios nekylančios saulės spinduliai, kelios laimės, kelios pakalnės tomis naktimis vis dar migdo paburkusią sielą. o atrodo, gimiau. o atrodo, kad gal. gera jausti kažkieno petį po savo atsvara, nors ir skauda smilkinį nuo spaudimo ar miego. galvojau, kad napoleonas nieko nebevertas, nieko neturėjęs paranoikas, žemės ir tiesos - savo tiesos - apsėstas medis, kažkada nukirstas kaip ir šimtai kitų. tavo kaklo duobutėje rytas - pasakyčiau, jei dabar būtum. vidines drebules reikia iškirst, reikia išravėt daigelius anksčiau laiko. virš laužų pakyla dar nematytos skraidančios lėkštės. aš nepradedu išmylėti. kalbu česnakais ir kitom daržovėm. gera. kalbu buda. kalbu po stalu susirietusi savo vienatiniam sijone. kalbu Stankumi, neiškalbėtu Stankumi, neišmoktu Stankumi, spaudžiu jo nesamą ranką, būsimą ranką. paleisti viską? paleisti, gyventi ramiai? skaudant? palesti viską. paleisti, gyventi ramiai. net ir