gentis

o kartais - pykšt pokšt ima ir užtenka nedaug pirmo sniego laukimo prasijuoktos istorijos pamokos šiek tiek garso ir "kaip burė įplyšta anapus ir tu tyliai užkalbi miegą" - - - ir čia niekas. tiesiog šiaip. šiandieniniai šypsniai. [jūsų teismui - mano mylintys mylimieji]

visos ponios tokios. aš galėčiau nukirsti joms rankas, tik kad pati jau be pirštukų. nebegaliu net groti, net rašyti, kartais galvoti nesiseka. nes "jei ne tu, tai kam man rankos" - paklausčiau. nes jei ne tu, manęs gal iš viso nebūtų. o gal. žinau tik tiek, kad noriu keltis anksti. noriu eiti ir gal fotografuoti, bet greičiau eiti ten, kur kažkada radom skeletą. kurio dabar jau neberasiu. greičiausiai jo vietoje užsidegsiu tą nematomą minties cigaretę, kurią visada rūkau, nes tikrosioms "blauzdos per skystos", nes tikrosioms virvėms kaklas per silpnas. juk aš kaliu šitoj belangėj visą šimtmetį, rodos, jau turėčiau būti pripratus prie dryžių, jei ne ant odos, tai bent ant kaklo ar marškinių, kurių nebenešioju. laukiu ateinant žiemos, tada keistą sumaištį galvoj ir Joje, kurios egzistavimą esu linkusi neigti, galėčiau pateisinti tiesiog šaltu metų laiku. nes "jei ne tu, tai kam man rankos" . jei ne tu, jei ne tu, jei ne tu... tada, matyt, aš. štai kal

Jūs greičiausiai žinote visus tris Niutono dėsnius. Tačiau jūs greičiausiai nežinote to pagrindinio dėsnio , dėl kurio žolė auga į viršų. Ogi todėl, jog kažkada ji buvo dangaus dalis. "(...) Nika už savo pinigus pasirinko peiliuką popieriui pjaustyti. Ir vakare, niekam nematant, atidavė man jį, sakydamas:  - Kad mane atmintumei, kai žūsiu kare. O jo didžiulėse juodose akyse žibėjo ašaros, kaip rasos lašeliai ant tamsaus našlelių aksomo.  - Nika, tu nežūsi! Jei tu, tai ir aš, - tariau, ir mano ašaros nukrito ant peiliuko.  - Juk žinai, kad visi riteriai žūva. Taip reikia. Tai gražu." Šatrijos Ragana,  "Sename dvare"

mes pradedam keistis. kartu. kartu.  atskiromis detalėmis. kartu, vis susižvelgdami kartą į pasitaikančią tylą. vienas, du trys - aš buvau prancūzė šiandien, per septintąją. keturi, keturi, būčiau šokusi valsą, jei tik kas būtų pakvietęs. būčiau užsimerkusi ir išrėkusi iš savo kūno bežodiškai lendančias gyvates, nes muzika taip daro. nes jau einu dar nebūvotomis Paryžiaus gatvėmis. žinau kiekvieną akmenį ir gatvės muzikantų atodūsius. imuosi Bložės tyliai murmėdama savajį vėl atmintą merci.  merci, už viską. merci, merci, merci už neperžiūrėtas eiles. merci, už tai, kad jau. o ir merci pasikeitęs. nes imu keistis. gal į paryžietišką moterį baltu veidu, raudonom lūpom ir akim. gal tik į per daug aistringą ir romantišką vabalą ant baigiančių išvasarėti kojų. ir plaukų. man patinka kitų plaukai. ak, galėčiau glostinėti juos per naktis, per dienas, jei tik galėčiau. nes jie kaip žolė, kaip mintys - žali. ak... ne, daugiau jokių ak.  nes keičiuosi. viena ar kartu.

šitaip keltis ketvirtąją - prakeiktąją - valandą ryto, trintis veidu į žolę negyvuose stadionuose, melstis ir tikėti, ir gerti kavą be cukraus. nes dabar jau viskas - saldu ir be jo. tirpsta gyvenimas su lygiai alsuojančia gyvye, be barbarų ar vynuogių aromato. ak, nereikėjo išpilti vyno tiesiai į kriauklę mirusioms kambarinėms žuvelėms. ak, nereikėjo palikti butelio su keista etikete tiesiog ant stalo, nes šiąnakt galėjau rašyti laiškus butelyje, šiąnakt galėjau verkti ir džiaugtis ir dar šimtą kartų galėjau. nes einu, iš girgžda lapai po kojomis. nes žengiu, ir jaučiu, kad dar trūksta. nes žinau, pagaliau imu ir sužinau, ko. viso to nereikėjo. nei svetimo megztinio ilgomis rankovėmis, nei beprasmių šnekų, nei užuominos į visatos prasmę ar tik singuliariumus. tenorėjau daug žvakių, tamsos ir stiklainio drugių, kuriuos galėčiau šildyt sustabarėjusiais pirštais ir pro pravirą langą paleisti į naktį. norėjau, kad jie kalentų sparneliais į stiklą, norėjau ugnies danguje, į kurią jie

būtų gerai, jei tik žinočiau, kas Tai buvo. būtų gerai, jei sugebėčiau atsidžiaugti savo mažais laimės grūdeliais. būtų gerai, jei išsiaiškinčiau, kokia muzika grojo fone. mat ji sakė, kad esu panaši į prancūzę rytais. mat gal greitai vietoje, kurios koridoriai kartais aidi, bus atidaryta mano fotografijos darbų paroda. mat ji vis klausinėjo, kodėl tylėjau ir nepasirodžiau iki šiol. mat, ak, aš vėl jaučiu tekstus. ir rytoj kelsiuosi ketvirtą, nes su ypatingu dvejetu (o gaila, kad be to trečiojo) plauksime rūkais į kitus tolius šaudyti kengūrų. ir laukiu nesulaukiu, kada galėsiu su tuo trečiuoju pasidžiaugti, nors tada greičiausiai jau nebebus dėl ko. ir šypsausi gerdama dovanotą, neišsenkančią arbatos upę. ir myliu, viso labo tik šypsniais myliu žmones, kurių niekada iki galo negalėsiu išmylėti. aš aikčiočiau, jei tik turėčiau gerklę gumului nuryti. ne, viskas čia juk tam, gerajam esant... aš šitaip apkabinčiau. šitaip , kaip dar niekada ankščiau.

" (...) - Tu, Adomai, dar mažas. Ir aš buvau mažas. Tai nieko, nieko...             Ir Adomui buvo gera, kad - nieko..." Vaižgantas,  "Dėdės ir dėdienės"

štai imčiau ir ištylėčiau melodijas. nes šiandien man lemta, šiandien tik ir tegaliu - tylėti atsisėdus ant suolo ir nunarinus galvą tai į knygą, tai į lapus po kojom. nes tylintiems nieko nereikia. tylintys nieko nebijo. ir aš norėčiau tylėti kad nieko nejausčiau, nes štai ima ir pasidaro per daug. tylintiems nebūna per daug. jie gali užsiimti politika, matematika ar suprast tai, ko aš niekad nesuprasiu. žinoma, gali apsimesti, bet net tylėti nesugebu. bet tyliu. nes tylintiems nieko nereikia. tylintys viską žino, tylintys niekada nemiega. ak ak ak - tylintys juk nesako ak . tai aš sakau.

trys, trys, viens du trys ak, dievinu rudeninį lietų. o sieloj tai šviesu, tai tamsu - per dieną tūkstantį ir dvidešimt tris kartus nusileidžia saulė ir pakyla į šiuo metų laiku Europoje nebūdingą zenitą. pykšt pokšt - pingviniškai geriant latte ir kalbant apie dievus ir teatrą, tylint ilgais numindytais vakarais, retkarčiais nusišypsant ir pasakant "gražus megztinis" galima labai daug. ak, mylėti, mylėti žmones, iki kaulų smegenų, net jei ir skaudančiai, mylėti. pykšt pokšt - varnėnų stogai kažkada kažką kažkam vat imsiu ir parašysiu gražaus kažką tokio neištylėdama neišmylėdama tiesiai nuo  palangės į  negertą kavą į literatų gatvę į  tavo širdies plaukus iš savo stoguotų  varnėnų rasodama ak, tik mintys, mintys. apie varnėnus, ir latte, ir laukiančius vakarus, ir dvejetą likusių kadrų kuriuose noriu matyti tik savo mylimuosius. visus iki vieno. pirmą kartą išgirsti Balsą. imti ir nudžiugti šitaip iš karto. ak, ak, ak. aikčiosiu, nemiegosiu naktim,

ak štai visos mano raidės krisdamos pradyla iki pat žvaigždyno ligi pat kitos širdies ak kurios nepasiekiu ak kurią baigiu pamesti ir dar iki kitos kuriai ak nerašau ak kaip norėčiau rašyti ak kodėl viskas šitaip šį rudenį kada pati save pametusi jau bėgu nuo kalno tai ar tik dangum iš nieko ar iš rūko ar iš bebro dančio ak žinau žinau žinau nebauskit geriau teiskit iki paskutinio iki paskutinio iki lyg ir verkti noris lyg ir verkti galėčiau lyg ir ak ak ak ak ak kodėl šitaip stuksenu sau galvą į kėdę ar tik jausmą širdin tuk tuk tuk tuk tik tuk tik tak tik tuk tuk tik tak tuk tuk tik tak tik tuk tuk tuk tuk tak tik tak tuk tik tak tu tu tu tu tu tu tu tu tu tu tu vežk mane į pasaulio kraštą tolyn nuo baimės ar tai gėdos ar tai ak šitaip pasiilgau gaisro ar tik šiaip matyt kad niekas kitas nemato