gentis

gerai, būkim atviri. vienas. du. trys. aš pakylu ir išeinu. dabar. jau greit. nes laukiu žinios. iš kito laido galo. iš kito šitos Ne-mano šalies galo. iš kito klasės galo. iš kito stygos galo. nes viskas pasileido velniška rulete. taigi čia aš iš savo ateities žaidžiu. ir pralošti, matyt, noriu. virš visko, noriu neturėt ateities. gal, kai ateis laikas, ir neturėsiu. gal, kai ateis laikas, turėsiu jūsų ateitį. gal tai jūs ateities neturėsit. aš neturiu ateities . o kai ateis laikas, ir jūs tą laiką pavadinsit mano ateitim, tai nebus mano, ta bus jūsų ateitis. aš niekada neturėjau ateities. o kai ji ateis, dar labiau neturėsiu. ( marčėniškai, marčėniškai, ne? ) o kai ji ateis, duok die (ve juk neapsiverčia liežuvis sakyt), kad jusčiau tą patį, ką jaučiu dabar. stygų, šilumos, arbatos, laiškų ilgesį. ilgesį to, ko niekada gerai nepažinojau. ilgesį to, kas į mano esamą ateitį jokiais būdais neįeina. trys, du, vienas. nebe taškais. nebe laukimu. nes gal visgi n

aš eičiau į ateitį ne visad užrištom akim. kartais niūniuoju ir laukiu, kol galėsiu rinkti čiobrelius. niekas nuo to nepasikeis, jisai negrįš, todėl aš jį paleidžiu. bet laukiu. pačiupk paukštį į saują. ir aš sušnibždėsiu, kad, girdi, delnuose skleidžias

aš kaip surūdijęs dalgis vidur lauko. paliktas. nuo praeitos šienapjūtės. mano rankininko vardas buvo Kazys. aš dalgis. dalgis, nužudęs Žilviną kas rytą žudantis dantis ir rėmenį ir žolę. ir virš visko - žolę. tą vakarą Kazys tarsi jaunas žmogėdra vedėsi keistą būtybę šalia keistą moterį švelnių atspalvių suknia jinai šypsojosi ir krykštavo ir jie kalbėjo apie žolę ir jos tėvo rankas jos tėvo rankas lietui lyjant jis įsmeigė mane į žemę, taip kaip ir kas kart kai baigęs darbą rankove nubraukdavo ištryškusius ant raustelėjusios kaktos išvarginto vandens lašus. pačiupęs moterį keistai suspaudė ir man suspaudė ašmenis, kad ne mane. jisai nuėjo. jisai, jisai paliko mane vidur lauko. skaudėjo. o gal ir gerai. nes čia dukart leidžiasi saulė ir du kartus kyla. ir mane du kartus traiškantis debesis ima keistai ūžt juk visada turėsiu save. tad stoviu. matyt, esu nekintantis kintamasis (būtų paprasčiau tiesiog nustoti rašyti tai, ką noriu pasakyt, atskirose

tai, matyt, keistoka. matyt. gal. galbūt. galėčiau kartoti, jog daug dirbu. bet daug groju. daug mokausi. daug rašau. o tai - ne darbas. nes virš visko - per daug jaučiu. per daug laukiu.                         kol mėnulis pakels mane tuos keletą centimetrų kartu su pačia žeme, laukiu, ko niekada nepajusiu.                         kol vėl klestelėsiu šalia, kol galėsiu pasakyti kas naujo, nors nieko juk nenutiko.                         kol vėl galėsiu aplankyt, kol galėsiu klausyt niekada neklausytų klavišų.                         kol sugebėsiu parašyt. nes, dieve, atleisk man. kaip kad šitas katinas žiūriu į saulę, regiu taką į arktį apžėlusį irisais. kaip ir groju štai šitą . klykiu. girdėk, po galais, girdėk. dieve, padaryk, kad išgirstų. ir, dieve, atleisk, kad meldžiu netikėdama. gal. galbūt. matyt. atleisk.

su kiekviena eilute vis tolyn irtis nuo kranto. viena valty. be maisto, be vandens. be žmogaus. ir kai ji sako, jog viskas gerai, o aš tik numykiu, supranti, jog man reikia , man pagaliau būtina kad kas nors apkabintų. būtent dabar nes atėjo tas laikas, kai akys pilnos ašarų. ak, gi niekada neverkiu. o dabar... dabar man reikia. nieko daugiau neprašysiu. tik dabar, dabar, dabar . ateik. poseidone, kur tu? kur? Poseidone...? kur!

aš juk galėčiau parodyt pati sau, ko gi trūksta toj kasdieninėj kankynėj. ir kai pagaliau tai atsirdo, (vėl, vėl vėl, ak, dieve mano, vėl)                                                                                       imu ruoštis smegenų transplantacijai atsijungti nuo jausmo                                nuo pačios sielos, kaip galbūt pasakytų Kabukis aš juk jo nepažįstu, tačiau jis mane pamokė daužyt lėkštę ir keletą būgnelių taip sukeliant sau lūpų vėžį tu perdedi , pasakytų mergina anądien virusi mums arbatą su pienu, ir ji būtų teisi aš vėl kraustausi į ar iš dar negliu pasakyt tik jaučiu jaučiu, virš visko, kad laukiu kuo tai baigsis raškau obuolius vemiu į savo delną pilną graikinių riešutų jų kevaluose visatos visatose - sprogstanti mano galva ak. ačių dievui, vėl ir vėl ir vėl ilgėja dienos o aš tenoriu išeit į tuščią pakrantę, kur nesimatytų nė vieno sumauto žiburio, kur nesigirdėtų nieko kito, tik bangų skalaujamų pėdų girgždėjimas. tuomet, matyt, p