gentis

gera sulaukti keisto žmogaus. sningant. pustant. vien tam, kad jis paduotų tau apelsiną ir valandą pavaikštinėtų jau išmindytom gatvėm.

bučiuotis su vilku mėnesienoj tikrai nėra geras sumanymas. ypač po to, kai tavo kūno mėsinėj teliuskuoja per daug vaizdų, žmonių ir tiesos. visą vakarą kartojau "juk aš jums vistiek nepatinku, eikit paieškot kitų zombių, su kuriais nuotraukos atrodys ne tik nuoširdesnės bet ir gražesnės". vis kartot. ak. alkoholis tikrai suartina žmones. ne tuos, ne mane su jais. juos su manim. viskas baigiasi tyliu nugrimzdimu į kažkieno kito pasąmonę, skendimu dūmuos keistuose balkonuose, pokalbiais apie hipius, filmus, knygas, fiziką ir jimi kažkur pašonėje. baigiasi tuo, jog norisi šokti žemyn, pažiūrėti, kas bus. atšilusiam protui sakau: viskas dėl to, kad šią savaitę nutirpo sniegas. dabar vėl šalta, vėl sninga. boružės grįžta ten, kur jų geltonas kraujas gali suledėt, aš grįžtu ten, kur manęs dar nebūta. visi į savo urvus. laukiniai. o galvojau - žmonės. visgi kartais gera pasėdėt ant svetimo kilimo. ant svetimo stogo. ant svetimo mėnulio pučiant kažką panašaus į sielą tiesiai į

dabar viskas sukasi tik apie skausmą ir kaip paslėpti alergijos išėstas kojas po dirbtine tunika. nes daugiau viskas lyg ir nieko. nes viskas tampa lyg ir nieko. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . vis dar mėtau strėlytes į niekeno nuotraukas ant durų. vis dar verdu indišką čajų, pučiu pasigėrusį didžeridą, verkiu, kai skauda. neverkiu. tylint saulei vis nesiryžtu miegoti, užbaigti, pasakyt, kad nelemta. duok dieve, kad lemta. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . keista, taip dieviškai keista ant kelių tau galvą padėjus įaugti plaukais ir numirti  . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . nes keista, taip dieviškai keista, padėjus galvą ant senų medinių laiptelių tikrai norėti. nes tai yra kylančio mėnulio garsas dangumi užlietų moters krūtų garsas debesiu sklendžiančio vaiko kvėpavimo garsas traškančio ledo po kojom                                 gyvenimo pilnatvės garsas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . matyt, vasario 16

sako, būna dienų kai šitaip įvyksta pirmas kartas, kai tikiu savo jėgom netgi jei drebu pagalvojus apie gegužės 18 - tą netgi jei kaupiasi ašaros bijant lig velnio pabaigos mano krumpliaračiai rūko pigius cigarus, aš mokausi istoriją aš groju per amžius amžinuosius savo numestu titirambu negrių lūpų tamtamais tempras ritmas sprogdinantis smegenis manyje pirštuose galvoje pulsuojantis aukso kvadratas ji sako, kad aš galiu telieka šituo patikėt patikėt iki grabo lentos col tempo, drauguži

sklandau. sudedu septynetą. nelaukiu. labanakt, gintare tai privalėjo būt tiesa. po galais juk nesapnavau. negalėjau sapnuot. spynos tyliai džergžteli. pakvimpa svylančios dangaus viršūnėlės. pakartok. re re re re dar kartą dabar viskas keista ir teigiama.  paleidžiu ruletę suktis. /te sustoja ant septyneto te sustoja ant septyneto, kale / nes man to reikia dabar tyliai pakartoju šimtąkartuosius  tyliai nusprendžiu, jog nieko nebus tyliai nusprendžiu, jog viskas dabar tik neilgam, tėti. neilgam. juk ir tu pats. ten. ne il gam