gentis

Žmonės man sako, jog esu uždara. Didelis pliusas. Lapai jau seniai nukrito. Matyt dėl to, jog ne kiekvienam taip, ojjjjj kaip neeee. Laukiu savo rudeniško hipizmo pasėkmių, seno Zenit'o ir dar daugiau valandų su metalo siūlais apvytais pirštais. Rytoj nešu klasiokei kefyro gimtadienio proga. O jei rimtai, aš baisiai sergu. O vieninteliai vaistai uždarė duris ir dingo kažkur, kur ne man tenka egzistuot. Ar sugebėtumėte perklausyti 44:00 minutės trunkantį kūrinį? Gyvu protu ir širdimi? Jaučiu, kaip manyje, su kiekviena diena vis labiau, apsigyvena teatrinė būtybė. "Pabučiavimas tavo buvo karštas ir trumpas" - gyvenime nesugebėsiu. Šiurkštiems žmonėms nelemta turėt gražių dalykų. Na, nebent, kaip jis sako, balsą. Iš vidaus atryju aistros gniužulą ir pasiunčiu augančiai charizmai - juk viskas netikra. Gal visgi paglostysit kaip katę? Pati užlaužiau sau rankas, užtrenkiau slenkstį ir numečiau stiklo raštelį tėvams - matyt, negrįšiu. heh, šekit minutę s

ir pasitaikyk taip... daugiau niekada nesakysiu, jog "aš juk žinau tave". spragtukas spragsi pamišęs. juodos akys iš po antklodės ir nenustygstantys maldų klodai. nuo viršaus atskyla gabalėlis šviesos ir įkrenta, lyg tyčia, delnan. o kad taip kasdien... Mad season - Wake up

heh, kiek kartų šitai skelbiau? jie atėjo manęs pasiimt - taikliai, sumautai taikliai mėtė į duris brazdesius. o ir kaipgi kitaip. "surask ką nors kitą, mielą ir gražų, kad galėtų manęs neprimint" sielos broli, sakai, cafe, huh? ir atleidžiu tau visas tavo nuodėmes. lengvai siūbuoja lubos. Godaro montažas daro savo? būtent. jautiesi lyg būtum radęs kažką, bet niekaip nesupranti, ką. o ir rytiniai as if jau niekada nebebus tokie. už viską - vienuolika tūkstančių akių. lyg senas maldininkas sudedi rankas ir verki prie Marijos statulos. ir man tai atrodo begėdiška. ir aš pripažįstu tai melu. ir man viskas verda koktumu per kepenis link skrandžio. juk visai nejauti, kai tai sudegina širdis. nes jie privalo kažkuo tikėt. nes tikėjimas Kažkuo yra dovana, kurią toli gražu ne visi gaunam. vakar paskambino pažįstamas. tikintysis. ir pasisakė verkęs prie Marijos statulos Šiluvoje. Labas vakaras, ponios ir ponai. užmėtykit mane po vakarinio spektaklio ne rožėmi

heh, pučia pučia pučia. man atsivėrė trečia akis, nupaišyta su mėlyna biliardo kreida ant kaktos. Ant Mano kaktos. juk kartais tu visai ne su jais, hm? Akropolių daug, o Babilonas buvo tik vienas. būtų gera, kad nė vienas iš jų nebūtų net gimęs. arba kad aš būčiau negimus. heh, tyla. tik pučia mano ausys amžiną giesmę. vakar išmečiau šlepetes ir atliekamą dantų šepetėlį. supratau, jog mano spintoje niekas neapsigyvens. bent jau ateinantį amžių - garantuotai. lyg iš penktadieninio Donnie Darko - krūtinėje atsiveria skaidri skylė. ji lekia. lyg guminukais, lyg baltu vandens sluoksniu būtų galima viską paaiškint. bet juk ne viskas telpa tik tarp baimės ir meilės. o gal? galų gale jie pasibučiuoja, ir viską užtvirtina happyend'u. what a piece of shit. susikibę už rankų eina į horizonte degantį medį. kur devyni lekia, dešimtas nereikalingas. o visgi, geras dalykas vieniša kelionė namo visiems galvojant, jog saugiai krataisi daugiabusu. amžinas dangus ir ėjimas į

Nekenčiu trintukų ir to jausmo, kai viskas pranyksta. Juk negalima imt ir ištrint. Ne. Sąžinės čia nerasi. Jų visų pirštai tokie ilgi. Užtat gyvenimas juos susiras. Kas, kad ir ne iš karto. Juk kartais reikia palaukt, kol lietus sušlapins stogelį virš durų. Įsitikint, kad lyja. O paskui - kas tik nori. Net ir laimingų žmonių veidai Zenit'e. So why are you travellin'? Nes taip reikia. Nes ruduo. Ir, matyt, ne visi žmonės gali būt paprasti. Matyt, ne tie. Yes/No Būtų puiki vieta taškui, bet juk nė vienas nenorim būt tik tašku. Vėjas sklaido plaukus į tūkstančius mažesnių. Į milijonus pasakų. Į velnišką daugybę plaukų, kuriuose lūžta saulė. Ištiesi susikuprojusią amžinybę, ir lauki savaitgalio, ir dar vieno rudeninio gūsio. Rytoj penktadienis. Užmerkiu akis, ir kvėpuoju tol, kol plaučiai susprogsta. Heh, į pasakas. Alice in Chains - Rooster. [heh, spėkit, kieno nuotrauka :3]

ir sako, rudenį nebūna liūdesio. jie sako, rudenį nebūna šypsenų. jie sako šitiek daug, tik jau nebesigirdi pro krentančius lapus. penki jutimai įjungiami iš naujo - vėl gyvas žmogus su savo kvapais ir žvilgsniais neša mano laimes ir rūpesčius. vėl, gyvas žmogus. neegzistuojantis mano nematomas draugas, kurį turiu ir laikau prispaudusi prie krūtines tamsiais vakarais. kaip pagalvę grūdu jį savo krūtinėn bandydama užpildyt kažką, ko stinga. bet juk niekada nebūna taip, kaip norėtum. vakarais gera palikt virtuvėj įjungtą šviesą. tada tikiuosi, jog gal kas atklys arbatos. gal nebereikės jai būt tokiai bejausmei ir beskonei rašalo jūroj. ir sėdi paburkusiais paakiais - tai vėl nemiga, vėl sapnuoju pienes ir sniegą. ateikit, kas nors. heh, arbatos. kavos. bet ko. kad tik ne taip, kaip ankščiau. menamos odos ant manosios - svetimos ir savossss (šnypščiu). juk ne visada taip. o tu pastumi žvaigždę -  ir krenta karalius. viskas pamažu įgauna rusvą kvapą.

tris dešimtis naktų tu šypsena užspausdavai man lūpas ir lašėdamas nuo čiaupo tiesiai į jų gerkles nusičiaudėdavai figūra kišenėj ne šaškės tik juodos raudonai nublankusios snaigės ant skaičių ir pririštas kūnas prie apversto stalo tarpudančiuos styrančios tiesos su saule ir vis spaudi akimis-duobėmis sakydamas š y p s o k i s šyp šyp -štai ir avys- sok ok ok ok ok.... is. because everything is ok pabėgus avims viskas ryškėja. Ištirpę ribos. Penktadienis net ir toli nuo namų visada liko penktadieniu. Net pasikeitęs laiko kvapas išmušus vidurnaktį klykė - r u d u o. O rytai tokie liūdni liūdni. Lyg iš nieko. Ir lyg iš visko. Nes amžinybės nebus be laikinumo. Net jei skęsti, net jei plauki. Užsimerk ir miegok. O norisi tikėt, kad laimėsim ir šiandien.

Maži vaikai nori būt suaugę. O suaugę nori būt mažais vaikais.  Dilema? Neįtikimas taip. Iš po savo riebių veidų jie žvelgia į tuos aukštaūgius, kurių ūgį patys pasieks po atitinkamo metų skaičiaus. Kaip daugelis iš mūsų dabar norėtų vėl tapt tokiais, kuriems dėl nieko nereika rūpintis. O kiek vaikų norėtų būt tokiais, kaip tie aukštaūgiai? Mat jie jau galvoja, kokie nori būti užaugę. O aš galvoju, koks noriu būti vaikas. Geras, ar ne? Šiandien man patiko paišyti tarpdimensines muses su nauju savo suoladraugiu matematikos klasėj. Taip pat patinko murkdytis fizikoje. Ir žinau, kad kai to nebeliks, visko baisiai pasiilgsiu. (Damn, dar toli. Forget about it) Patiko nesuprasti visiškai nieko nieko nieko. Ir dabar patinka. Sėdėt su kažkuo, kas vadinama suknele, nors velniškai šalta. Basom kojom lakstyt po namus ir jaust, kad jaaaaau pagaliau, pagaliau atėjo tas ruduo. Tas ruduo, kuris būna po vasaros. Po pačio neromantiškiausio metų laiko. Irrrrr jiiiiissss jaaaaauuuuu